Jau antros iš eilės Seimo kadencijos pabaigoje bandoma patyliukais prastumti ir Konstitucinio Teismo, ir prezidento sukritikuotą Medžioklės įstatymą.
Ydingu, kontroversišku ar tik medžiotojams, bet ne miško (žemės) savininkams naudingu laikomą įstatymą jau net tris kartus vetavo prezidentas Valdas Adamkus. Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad nemažai šio teisės akto nuostatų prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui.
Seimas nenorėjo balsuoti
Šią savaitę Seimo nariai, o ypač – prisiekę medžiotojai eilinį kartą ir, deja, nesėkmingai vėl bandė prastumti Medžioklės įstatymą. Jo pataisų autorius Juozas Jaruševičius iš tribūnos tvirtino, kad dabar jau siūlomas kokybiškas įstatymas, dėl kurio esą pateiktos tik „redakcinio pobūdžio“ Seimo Teisės departamento išvados.
Tuo tarpu pataisų priešininkas Egidijus Klumbys kalbėjo, kad vėl teikiamas Medžioklės įstatymo projektas niekuo nesiskiria nuo to, kurį vetavo prezidentas V.Adamkus.
„Tai yra labai minimalus kosmetinis pataisymas, atitinkantis medžiotojų, ypač Seimo medžiotojų interesus. Todėl šis įstatymo projektas taip ilgai buvo „marinuotas“ čia, Seime, – piktinosi E.Klumbys. – Skirtumai yra patys minimaliausi. Ir toliau yra pažeidžiami žmogaus interesai – savininko, kurio žemėse bus medžioklės plotai. Gerbiamieji kolegos, už tokį įstatymo projektą tikrai negalima balsuoti, nes jis lygiai taip pat prieštarauja Konstitucijai“.
Salėje nesusirinkus pakankamam Seimo narių skaičiui, buvo balsuota, tačiau Medžioklės įstatymo pataisos nepriimtos ir balsavimas dėl jų nukeltas vėlesniam laikui.
Asociacija už borto
Tuo tarpu „Respublikai“ pavyko išsiaiškinti, jog kai kurie parlamentarai, tvirtinę, kad Medžioklės įstatymas atitinka žemės ar miškų savininkų interesus ir gina jų teises, pasirodo, sakė tik dalį tiesos.
Pavyzdžiui, Lietuvos privačių medžioklės plotų savininkų asociacijos (LPMPSA) atstovai net nebuvo pakviesti į darbo grupę, svarsčiusią konkrečiai jų interesus liečiantį įstatymą.
LPMPA pirmininkas Rimvydas Valiulis nedvejoja, kad 2002-aisiais priimtas Medžioklės įstatymas pažeidė Konstitucijoje įteisintą nuosavybės neliečiamumo principą ir miško bei žemės savininkų teises. Be kita ko, LPMPA teigia ir apie konkrečius nuostolius, kuriuos nuosavoje žemėje įkurtų medžioklės plotų savininkai patyrė atsiradus šiam įstatymui ir naujam medžioklės teisiniam reguliavimui.
„Dar A.Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės metais pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo priimti Medžioklės nuostatai, kurie leido žemės savininkams savo valdose kurti privačius medžioklės plotus ir pradėti medžioklės verslą, – teigė R.Valiulis. – Dabar Medžioklės įstatymo pataisas stumiantys ponai aiškina, kad vaikščiojimas su šautuvu po mišką yra laukinės gyvūnijos apsauga. Bet mes suprantame, kad geriausia jos apsauga turbūt yra kuo daugiau sumedžiotų žvėrių galvų iškamšų pas Bronių Bradauską ant sienos.
Viskas yra ne taip. Medžioklė – tai verslas, pramoga, sportas ir t.t. Iki Medžioklės įstatymo priėmimo 2002 metais Lietuvoje apie 70 ūkininkų sugebėjo savo žemėje įkurti medžioklės plotus. Tai pavyko padaryti tik per kraują, o gyvavome, deja, vos porą metų.
Į svarstomų Medžioklės įstatymo pataisų darbo grupę mes, LPMPSA, net nebuvome pakviesti, projekto niekas neparodė, nors domėjomės, rašėme pasiūlymus J.Jaruševičiui, B.Bradauskui, prezidentui. Jokios reakcijos, jokio atsakymo – bent pakviestų mus pasikalbėti“.
Valstybei tik skatikai
R.Valiulio teigimu, niekur Europoje nėra valstybinės medžioklės reguliavimo, o juo labiau – kaip Lietuvoje, kur net nesitariama su savininkais, kurių žemėje vyksta medžioklė.
2002 metais priimtas antikonstitucinis Medžioklės įstatymas, pasak LPMPSA vadovo, formuojant medžioklės plotus jau nebereikalauja, kad medžiotojų klubai sudarytų sutartis su žemės (miško) savininkais. Tokių plotų formavimas tiesiog atiduotas valdžiai – savivaldybių komisijoms.
„Vienu sprendimu visos mūsų investicijos staiga tarsi pakibo, – piktinosi R.Valiulis. – Taip buvo ir iki privačių medžioklės plotų įsikūrimo – tuomet medžiotojų būreliai į svetimą mišką kviesdavosi vokiečius ar kitus užsieniečius ir jiems parduodavo galimybę nušauti kokį elnią ar stirniną. Atgaivinus šią tvarką klubai vėl daro ką nori.
Pavyzdžiui, už licenciją nušauti kanopinį žvėrį į valstybės iždą sumoka vos vieną litą, o iš užsieniečių pasiima tiek, kiek sugeba. Pavyzdžiui, už elnią, priklausomai nuo trofėjo, galima gauti ir porą tūkstančių eurų“.
Julius Girdvainis
