Gražina pasakojo, kad vaikystėje ir paauglystėje jautėsi labai vieniša. Iš jos buvo žiauriai tyčiojamasi, ją paliko visi draugai. „Buvau išjuokta, atstumta bendraamžių, todėl savo mintis išliedavau į popierių. Bijodavau kam nors ką nors parodyti, nes visada sulaukdavau patyčių, nesvarbu, ar piešdavau, ar dainuodavau“, – prisipažino moteris. Ji atskleidė, kad tokie potyriai privertė užsisklęsti savyje.
„Visi šaipydavosi, kad aš turiu nematomų draugų. Jie manė, kad tai yra išsigalvojimas. Niekada nerasdavau žmonių, kurie mane suprastų. Mano mama niekada nesureikšmindavo tokių dalykų, bet kai buvau vyresnė papasakojo, kad vis su kažkuo šnekėdavausi, nors aplink nieko nebuvo. Jai tai būdavo baugu. Mama galvojo, kad man kažkas negerai su psichika, tačiau atlikus tyrimus, medikai nieko nenustatė“, – pasakojo Gražina. Ji pridūrė, kad kai buvo paauglė, kai kurie draugai galvojo, jog Gražina vartoja narkotikus.
„Kiekvienas mano gyvenimo žingsnis buvo kritikuojamas: ar kūrybos, ar dvasių matymų, ar nelaimės, ar sėkmės atveju. Niekada nesulaukiau nė mažyčio gražaus žodelio. Labai bijodavau žmonių“, – apie gyvenimiškus pokyčius kalbėjo moteris.
Moters gyvenimą iš tiesų lydėjo nesėkmės. Ji prarado net šešis kūdikius, o septintajam gydytojai irgi nedavė vilties. Norėdama kaip nors ištverti savo kančias, moteris vis vaikštinėdavo kapinėse ir kalbėdavo su mirusiais, o naktį grįžusi namo, tapydavo paveikslus.
„Kai piešdavau mane apimdavo tarsi transo būsena. Vakare nueidavau į kapines, pabendraudavau su savo mirusiųjų draugija. Tai buvo vieninteliai mano draugai, – sakė mediumė. – Man labai patinka prie dailininkų, muzikantų skriptų stovėti. Pabuvus kapinėse man apsireiškia tarsi apsėdimas. Atsisėdu prie žmogaus kapo ir matau, kaip prie manęs prieina siluetas, mane apkabina ir pasakoja istorijas. Tada aš išsikalbu ir išsiverkiu. Aišku, kai žmonės mane mato iš šono, tai jiems atrodo labai kraupiai.“
Gražina papasakojo ir apie troškimą mirti. Gyvenimas jai buvo toks sunkus, ji jautėsi tokia vieniša, kad apie mirtį galvojo, kaip apie išsigelbėjimą. Tiesa, moteris prisipažino, kad visada žinojo, kada mirs. Ji teigia, jog mirusiųjų dvasios jai pasakė tikslią datą ir aplinkybes. Ji turėjo mirti sulaukusi 34 metų, kelionėje iš Vilniaus į Klaipėdą.
„Aš žinau kiekvieno ateitį, ir savo. Kartais labai taip sunku gyventi. Kai buvau jauna ir patyriau įvairius užgauliojimus – troškau mirties, bet kai sužinojau, kada mirsiu pati, įvyko perversmas. Vengiau bendrauti su žmonėmis, bijodavau vykti į keliones, – teigė Gražina. Pasidomėjus, ar galima pakeisti savo likimą, ji buvo atvira. – Įmanoma perlipti net mirties slenkstį. Labai žaidžiu su likimu. Man patinka eksperimentuoti, stebėti, kaip viskas keičiasi. Man patinka keisti savo likimą. Galim ir meilę keisti, ir asmeninį gyvenimą ir tai, kas liečia mirtį.“
