Garsiai kalbėti apie lytinę prievartą, tvirkinimą ir kitus panašius dalykus Lietuvoje kol kas nėra priimtina. Didžiajai visuomenės daliai tai griežtas kultūrinis tabu, tačiau į viešumą iškylančios ir didelio visuomenės dėmesio sulaukiančios istorijos rodo, kad problema tikrai egzistuoja. Dažnai keliami klausimai, kaip atpažinti lytinės prievartos požymius, kaip pasikeičia aukos elgesys, kaip suteikti kvalifikuotą pagalbą.
Tiesa nutylima
Gegužės 4 d. sostinėje vykusios medikų konferencijos „Mergaičių ir paauglių sveikata“ šiai temai buvo skirta nemažai dėmesio. Konferencijoje pranešimą apie tvirkinamuosius veiksmus kaip lytinės prievartos formą skaičiusi gydytoja K. Mačiulienė kalbėjo: „Kuo daugiau kalbėsime apie tvirkinamuosius veiksmus, tuo aktyviau visuomenė galės į tai reaguoti. Lytinė prievarta – apibrėžta dar Pasaulio sveikatos organizacijos.“
Medikės teigimu, svarbu suvokti, koks lytinis elgesys yra normalus, tik taip jį galima skirti nuo lytinės prievartos. Specialistė pateikė pavyzdžių, kokia lytinė elgsena būdinga tam tikro amžiaus vaikams ir įvardijo dažniausias lytinės prievartos formas: ekshibicionizmas, žiūrėjimas į vaiką, nuogo vaiko lietimas, oralinis seksas, lytiniai santykiai arba mėginimas išžaginti, svetimkūnių kišimas į išangę ar kitus lytinius organus ir pan. Lytine prievarta taip pat laikoma įtraukimas į prostituciją, narkomaniją, seksualinis išnaudojimas.
„Dažniausiai vaikus tvirkina artimieji ar giminaičiai, kitaip tariant vaikui gerai pažįstami žmonės. Dažniausiai tvirkinama ilgą laiką, o tiesa paaiškėja po kurio laiko. Pernai tokių veiksmų užfiksuota 61, o 2003 m. – vos 4. Ir tai tik tie atvejai, kuriais buvo kreiptasi į teismo medicinos ekspertus. Jei kiekvienas gydytojas užrašytų, ką mato, ką pasakoja ir kuo skundžiasi vaikas, ši statistika neabejotinai pasikeistų“, – kalbėjo medikė.
Dažniau tvirkinamos mergaitės
Anot pranešėjos, iš statistikos matyti, kad iš visų tvirkinimą patyrusių vaikų 84 proc. sudaro mergaitės ir 16 proc. berniukai, nors pastaruoju metu tvirkinimą patyrusių berniukų skaičius auga.
„Kaip išsiaiškinti, kad vaikas patyrė tvirkinamuosius veiksmus? Paprastai praneša draugai, suaugusieji. Nepamirškite, kad gali pranešti patys tvirkintojai. Apžiūrint pastebima tam tikrų požymių. Dažniausiai Lietuvoje be spermos, lytinio akto požymių, manoma, kad tai ne lytinė prievarta, o pasaulyje ekspertai surenka įkalčius. Tikrinama nuo lytiškai plintančių ligų, nėštumo ir teikiama psichologinė pagalba. Lietuvoje psichologinė pagalba yra mokama, tik kelios ligoninės turi psichologus“, – kalbėjo K. Mačiulienė.
Sužalojimai fotografuojami
Medikė pasakojo, kad užsienyje, siekiant sumažinti vaiko stresą, apžiūra atliekama tik viena, bet jos metu viskas fotografuojama. Tokie įrodymai vėliau labai praverčia teisminiuose procesuose.
„Būtų idealu, jei viskas vyktų vienu metu, su vaiku kalbėtųsi ginekologas, pediatras, psichologas, tuomet tyrimų ir įkalčių rezultatai būtų tikslesni. Vaikui situaciją reikia pateikti atitinkama kalba, kad jis suprastų, ko klausiama. Lietuvoje tokia praktika, kad motina, atvedusi vaiką su šlapimo sutrikimais net prašo medikų nefiksuoti nubrozdinimų ar pan., nors kyla įtarimas, kad vaikas gali būti tvirkinamas“, – kalbėjo gydytoja K. Mačiulienė.
Anot medikės, taip pat dažni sėdėjimo sutrikimai, kruvini apatiniai drabužiai, lytiškai plintančios ligos, šlapinimosi ir tuštinimo sutrikimai, kraujavimas, sužalojimai, nutrynimai ir nubrozdinimai vidinėje šlaunų pusėje. Taip pat nepaaiškinami skrandžio, galvos skausmai ir kiti psichosomatiniai simptomai.
„Sklando daugybė mitų apie tvirkinimą. Vienas gajausių, kad tai – retas reiškinys. Netiesa, tokių atvejų pasitaiko labai dažnai. Juk iš statistikos matyti, kad tvirkinama viena iš keturių mergaičių ir vienas iš šešių berniukų“, – kalbėjo moteris.
Vaikas jaučia kaltę ir slepia
Pasak specialistės, tvirkinimą patyręs vaikas jaučia kaltę, slepia įvykį, dažnai nukentėjusieji būna įbauginti tvirkintojo ir sąmoningai stengiasi išvengti kontakto su juo. „Būtina nepamiršti, kad vaikai fantazuoja apie tuos dalykus, kuriuos yra patyrę ir teismo proceso metu tvirkinti vaikai gali apie tai labai nuosekliai liudyti“. Anot specialistės, medikai turi labai kruopščiai bendrauti su mažaisiais pacientais, o įtarus tvirkinimą ar norint patvirtinti tvirkinimo faktą, būtina kreiptis į teismo medicinos ekspertus.
Medikė nuogąstavo, kad požiūris į vaikų tvirkinimą Lietuvoje ir pasaulyje labai skiriasi, tad būtina sudaryti multidisiplininių tyrimų galimybę tvirkinimo aukoms.
Pasekmės – visam gyvenimui
Mokslinį pranešimą konferencijoje skaičiusi dr. A. Miškinytė kalbėjo: „Pasaulyje manoma, kad lytinės prievartos prieš vaikus nustatomas tik kas dešimtas atvejis. Egzistuoja mitas, kad seksualiai vaikus išnaudoja tik asocialios šeimos. Vaikai išnaudojami visuose socialiniuose sluoksniuose.
Anot medikės, kuo ankstyvesniame amžiuje vaikas patirta prievartą, tuo ilgiau ji tęsiasi. „Deja, net ir švietimas negali apsaugoti vaikų galimos prievartos“, – teigė medikė.
Specialistė pateikė keletą rizikos veiksnių, susijusių su lytine prievarta: „Kuo didesnės mergaitės, tuo didesnė rizika patirti lytinę prievartą, taip pat neįgalumas, ignoruojami protiškai atsilikusių vaikų skundai. Svarbu tai, kad kartą patirta lytinė prievarta vėliau gali kartotis“, – teigė A. Miškinytė.
Signalas – neįprastas vaiko elgesys
„Domėjimasis seksualumu yra normalu, bet esama tam tikros ribos. Jei trejų–šešerių metų mergaitė su lėlėmis imituoja lytinį aktą, tai ženklas, kad kažkas ne taip. Šio amžiaus vaikai jaučia gėdą ir nelinkę demonstruoti lytinių organų. Mokyklinio amžiaus vaikai, kurie patiria lytinę prievartą, būna linkę į agresyvumą, apie problemą gali signalizuoti pasikeitęs elgesys ir atsiribojimas nuo bendraamžių. Vaikas jaučiasi kitoks, jaučia gėdą, nenori kalbėti“, – komentavo medikė.
Apie suaugusiųjų manipuliaciją vaikais medikė kalbėjo: „Vaikui sakoma: „Tai, ką aš su tavimi darau, – mano meilės išraiška, tu esi mano mylimas vaikas, tave myliu ypatingai“. Vaikas bijo apie tai kalbėti dėl jėgos ir psichologinio autoriteto. Vaikui dažnai daromas psichologinis spaudimas – grasinama policija. Sakoma: „Jei tu pasakysi, atvažiuos policija, išsiveš tėvelį“, – pateikė pavyzdį specialistė.
Motinos teisina išnaudotojus
Anot pranešėjos, glumina ir dar viena reiškinys: „Jei ima aiškėti lytinės prievartos faktai, motinos ir moterys palaiko ne vaiką, o sutuoktinį, sugyventinį. Jos renkasi tarp savo gyvenimo ir vaiko. Atsiranda net paradoksali konkurencija, kai dukrą tėvas pasirenka vietoj žmonos.“
Pasak medikės, tokias patirtis dažnai lydi asocialus elgesys, savęs žalojimas – pjaustant rankas, krūtinę. „Psichologinės lytinės prievartos pasekmės lieka visam gyvenimui, laikui bėgant emocijos ir jausmai blėsta, bet nedingsta. Atsiranda nepasitikėjimas visais – gydytojais, artimaisiais. Pasitaiko elgesio sutrikimų, susijusių su asmenimis ar vietomis: „Pavyzdys galėtų būti toks: vaikas bijo eiti tualetą, nes jam tai asocijuojasi su prievartos aktu. Iš tyrimų matyti, kad mergaitėms, patyrusioms seksualinę prievartą, atsiranda valgymo sutrikimų. Dažniausiai – anoreksija, kai stengiamasi naikinti moteriškumą, nenorima savęs tapatinti su moterimi.“
Kalbėdama apie lytinės prievartos pasekmes specialistė akcentavo, kad suaugę, kurie būdami vaikais patyrė lytinę prievartą, nesugeba užmegzti adekvačių visaverčių seksualinių santykių.
