„Mūsų toks darbas – lendame ten, kur, ko gero, kitas nė kojos nekeltų“, – sako ji.
Nors adrenalino darbuojantis greitukėje ir taip nestinga, šiandien ypač garsiai kalbama apie smurto prieš medikus atvejus, neadekvačius arba skubios pagalbos iš tiesų nereikalaujančius pacientus. Naujo nerimo kelia ir šiemet įvyksianti tarnybos pertvarka.
Apie naują kuriamą centralizuotą GMP tarnybą, kasdienius darbo iššūkius ir tai, ką prieš kviečiant greitukę vertėtų žinoti kiekvienam, kalbamės su Panevėžio GMP stoties direktore, Lietuvos GMP įstaigų asociacijos valdybos pirmininke su R. Ramoškiene.
Nuo liepos 1 d. darbą pradeda nauja – centralizuota greitosios medicinos pagalbos tarnyba. Jei dėl kitų sveikatos tinklo pertvarkos dalių, ypač kai kalbame apie gydymo įstaigų likimą, daugiau drumsčiamas vanduo, dėl šios reformos dalies, atrodo, yra didesnis sutarimas. Ar išties taip yra? Ko iš pokyčių tikitės jūs?
Iš tikrųjų pertvarka nėra tokia lengva. Dabar turime 49 įstaigas su visiškai skirtingais aprūpinimais, tvarkomis, atlyginimais. Ir nuo liepos 1 d. padaryti visai tai bendrai funkcionuojančia tarnyba tikrai nėra paprasta. Tad pradžia nebus lengva, bet, tikiu, su laiku įsivažiuosime.
Pačios reformos poreikis tikrai yra, niekada priešingai nesakėme. Tik gal per trumpas laikas viską spėti sudėlioti, kad galėtume sklandžiai dirbti. Intensyviai dalyvaujame darbo grupėse, tai dar daug ką reikia padaryti iki liepos 1 d. O nuo šios datos turime dirbti, kaip dirbę, be jokių nesklandumų.
Aišku, to link jau einame, atskiros įstaigos jau pakeitė savininkus, mes jau priklausome ministerijai, nebesame savivaldybės įstaigos. Reformos tikslas – bus viena tarnyba su savo regionų filialais, kurie, kaip tariamės, turės autonomiją organizacine, finansine prasme. Tačiau nors liepos 1 d. ir atsiras nauja tarnyba, darbo dar užteks ir po to (juokėsi).
Pasitaiko istorijų, kai gyventojai pasakoja ir esant skubiai būklei greitosios laukę valandą ar daugiau. Po reformos apie tokius atvejus turėtume nebeišgirsti?
Nebūtinai. Tokia tvarka, kad greitoji atlieka ir nemažą dalį pervežimų tarp ligoninių. Puikiai žinome, kad rajonų ligoninėse nėra pediatrinių, akušerinių skyrių, taip pat sunkūs ligoniai pervežami į centrus – klasterius. Todėl dažniausiai vietoje ir nebūna brigadų, nes jos dažniausiai atlieka ilgus pervežimus. Labai daug vilčių dedame į pavėžėjimo sistemą, kuri galėtų perimti dalį pervežimų, kai nereikia medikų pagalbos. Tačiau daugiau tai būtų tik tokiais atvejais, kai pacientui reikia grįžti iš ligoninės į namus ar po apžiūros centre jis būtų grąžinamas į rajono ligoninę, kai nebėra skubos.
„Taigi reforma ir tam reikalinga, kad atlikdami tą patį darbą žmonės gautų vienodą atlyginimą. Dabar gi yra taip, kad pas mus dirbdami gauna vienokį atlygį, o už 60 kilometrų – kitokį.“
Tačiau klasterinius sunkius ligonius, patyrusius insultą, infarktą, politraumas, nėščiąsias vežėme ir vešime. Tokiems asmenims reikia pervežimo metu teikti pagalbą, pavyzdžiui, juk niekada nežinome, kada gimdyvė pradės gimdyti.
15 minučių mieste ir 25 minutės rajone – realus planas, per kiek laiko visais atvejais turėtų atvykti greitoji?
Šio normatyvo mes laikomės jau daug metų. Tai – operatyvumo rodiklis, kurio siekia visos greitosios, nes pagal tai yra mokamas ir skatinamasis priedas. Tačiau ministerijos statistika rodo, kad jau dabar 92–93 proc. kvietimų išpildome normatyvus.
Labiau reikėtų perskirstyti dalies brigadų budėjimo vietas, kad būtų arčiau tų vietų, kur reikia toliau nuvažiuoti. Nereikia pamiršti, kad juk ir rajonai yra labai nevienodi. Pavyzdžiui, mūsų Panevėžio rajonas labai kompaktiškas – per 15 minučių galime nuvažiuoti visur iš miesto centro, bet Vilniuje per tiek laiko nenuvažiuosi, tad būtinos pastotės. Taip ir rajonuose yra vietų, kur per 25 minutes nenuvažiuosite ir reikia budėti miesteliuose. Tai reformos esmė ir yra ta, kad atsiras daugiau budėjimo vietų. Dar žada ir 10-čia daugiau brigadų. Aišku, gal tai nėra pakankama, bet vis šis tas.
Be abejo, reikia žiūrėti ir realistiškai – prie kiekvienos sodybos po GMP brigadą nepastatysime. Pavyzdžiui, Varėnoje, kur daug miškų ir ten yra sodybos, kol privažiuosi, praeis laikas. Nereikia pamiršti ir kelio sąlygų – miško keliuku nepalėksi 150 km/val. Tačiau vienas reformos tikslų yra minėtuosius normatyvus išpildyti dar didesniu procentu, kad siektų ne 93, o 98 proc. Kaip pasiseks, matysime, kai pilnai įsivažiuosime.
Greitukių darbuotojai jau dabar sako kitą kartą bijantys, jog nesugebės atvykti į iškvietimą, mat automobiliai tiek nusidėvėję, kad gali subyrėti...
Tikimasi su reforma gauti Europos Sąjungos pinigų ir su laiku atnaujinti automobilius. Tačiau ir dabar situacija labai nevienoda – pavyzdžiui, pas mus yra daugiau geresnių automobilių. Taigi būsimame filiale galėsime, jei kur sugedo, duoti savo automobilį. Šiandien visi esame atskiros institucijos ir paskolinti automobilį nėra paprasta. Tad tikimės, kad po reformos situacija keisis ir galėsime dirbti efektyviau.
Nebijote, kad centralizavus tarnybą pritrūks darbuotojų? Norėdami didesnio atlygio medikai dabar neretai dirba per kelias darbo vietas, ko įsteigus naują tarnybą daryti nebegalės.
Rizika dėl personalo tikrai yra, juolab esama ir priešpensinio amžiaus žmonių, kurie gal nebepereis į naują įstaigą – sugalvos pakeisti darbą arba išeis į užtarnautą poilsį. Tikrai girdime tokias kalbas iš regionų. Tačiau galiu patikinti, kad po liepos 1 dienos tarnyba dirbs, brigados važiuos, niekas nesikeičia, žmonės paslaugos sulauks.
Be to, rengiami ir nauji specialistai. Ir, nežinau, kaip yra kitur, bet bent norėdami įsidarbinti mūsų stotyje medikai stoja į eilę. Štai ir Panevėžio kolegija pradėjo rengti skubiosios pagalbos paramedikus – pirma grupė dar nedidelė, bet jie šiemet baigia ir ateis ieškoti darbo.
Viskas labai priklauso ir nuo darbo vietos – pas mus ir atlyginimai didesni. Žmonės regionuose sako, kad jei prijungus jų tarnybą atlyginimai bus pakelti iki mūsų lygio, tai iškart pereis. Taigi reforma ir tam reikalinga, kad atlikdami tą patį darbą žmonės gautų vienodą atlyginimą. Dabar gi yra taip, kad pas mus dirbdami gauna vienokį atlygį, o už 60 kilometrų – kitokį. Natūralu, kad kiekviena reforma kelia streso, bet nė vienas nebus atleistas, visi, kurie norės, pereis.
Kokį atlygį vidutiniškai dabar gauna greitosios darbuotojas?
Jis yra labai skirtingas ir jei vienoje įstaigoje skubiosios pagalbos specialistas „į rankas“ gauna 900 eurų, tai kitoje įstaigoje – dvigubai daugiau. Reforma ir siekiama daugmaž suvienodinti tuos atlyginimus – iš pradžių bent filialų lygmenyje, o paskui – jau padaryti bendrą apmokėjimų tvarką.
Pastaruoju metu visuomenė garsiau sužino ir apie įvairius smurto prieš medikus, tarp jų – ir greitosios darbuotojų – atvejus. Kaip prisitaikoma dirbti tokiomis sąlygomis?
Darbas nelengvas ir labai atsakingas. Pati esu praktikė, greitojoje atidirbusi 20 metų. Palyginus, kaip dirbome tuomet, apie smurtą tikrai nekalbėdavome, mūsų laukdavo atvykstant. Kai dabar girdime, kad nuvažiavus tai mediką sumušė, tai užpuolė, tai apstumdė, sunku patikėti, kai pats dirbdamas su tuo nesusidūrei.
„Tad realybė tokia, kad mes darome šeimos gydytojų darbo. Tai gal pirmiausia jie turėtų sureaguoti, o tada, jei reikia, greitoji. Nes dabar, būna, greitoji atvažiuoja pasakyti, kad žmogus išgertų paracetamolio. Taip neturėtų būti.“
Girdime tiek apie fizinį, tiek psichologinį smurtą, visi necenzūriniai žodžiai skrieja į medikų pusę. Ir automobilius, inventorių apgadina, ir plytomis yra kažkada apmėtę...
Ypač situacija paaštrėjo po visų pandemijos ribojimų. Matyt, visuomenė pavargusi, susierzinusi, o mes, atvažiavę teikti pagalbos, tampame atpirkimo ožiais, ant mūsų viską išsilieja.
Bet toks jau GMP darbas – važiuodami jie niekada nežino, kur papuls – ar į agresyvių asmenų kompaniją ar normalią aplinką. Važiuojama juk pas visus – nesvarbu, ar blaivus, ar narkotikus vartoja, ar dar kas. Mūsų toks darbas – lendame ten, kur, ko gero, kitas nė kojos nekeltų.
Kas, jūsų manymu, efektyviausiai padėtų kovoti su smurtu prieš medikus?
Būtų labai gerai, kad pacientai žinotų ne tik savo teises, bet ir pareigas – kad jie turi bendradarbiauti su sveikatos priežiūros specialistais, turi elgtis etiškai. Tačiau dažnas nenori to žinoti. Šeimos gydytojas gali atsisakyti teikti paslaugas, o mes niekaip negalime, nes teikiame būtinąją pagalbą.
Šiaip daugiausiai smurto atvejų patiriama iš neblaivių ir kitaip apsvaigusių asmenų. Tada ir prasideda šėliojimas vežant greitosios pagalbos automobiliu, aparatūros daužymas, grasinimai. Policiją, aišku, kvieti, bet praeina laikas, kada ji atvažiuoja, o tu patiri grėsmę „čia ir dabar“.
Kokia jūsų nuomonė dėl svarstymų apmokestinti neskubius, kai iš esmės žmogui nereikia skubios pagalbos, greitosios kvietimus? Kaip pavyzdys pateikiama Latvija, kur toks kvietimas atsieina 70 eurų. Ir mūsų greitosios medikai pasakoja apie kuriozinius atvejus, jų prašo įsukti lemputę ar pakurti krosnį...
Ir dabar iškvietimai yra rūšiuojami, bet telefonu juk gali pasakyti bet ką – taip hiperbolizuoti skundus, kad atrodys, jog žmogus miršta. Tikrai būna tokių situacijų. Bet iškvietimai yra rūšiuojami, ypač kai žinome, kad daug metų mus kviečia, ne po vieną kartą, iš to paties numerio skambina 20–30 kartų. Tai tiek kartų nesiunčiama greitoji, bet dispečeris turi atsiliepti ir išklausyti to žmogaus tiek laiko.
Tačiau dėl tokių atvejų, jei išsikviečia greitąją lemputę įsukti ar iš lovos iškritusį ligonį įkelti, tai tokie kvietimai, kur visai nereikalinga mūsų pagalba, turėtų būti apmokestinti.
Bet šiaip žmones reikėtų šviesti, kokiais atvejais ta greitoji reikalinga, kokiais atvejais kviečiama, kad slogos atveju ar sukarščiavus pirmą dieną gal nelabai ji reikalinga. O būna visokių kvietimų, kai pirmiausia žmogus turėtų kreiptis į šeimos gydytoją. Tuo metu, tikrai ne visais atvejais, bet būna, kad išgirstame atsakymą, jog šeimos gydytojas ir liepė kviesti greitąją. Tad realybė tokia, kad mes darome šeimos gydytojų darbo. Tai gal pirmiausia jie turėtų sureaguoti, o tada, jei reikia, greitoji. Nes dabar, būna, greitoji atvažiuoja pasakyti, kad žmogus išgertų paracetamolio. Taip neturėtų būti.
Daug turite „etatinių“ pacientų, kurie nuolatos atakuoja skambučiais?
Kiekvienas rajonas turi savo etatinius kvietėjus, kuriuos žino kaip nuluptus. Arba yra tokie, kaip mes vadiname teroristais, kai išgėrę po 20–30 kartų skambina į greitąją ir grasina, kad žudysis ar dar ką pasidarys. Buvo ir taip, kad apskundėme, žmogus gavo baudą, bet, sako, kad vis tiek jums skambinsiu.
O kas bus, jei žmogui tikrai prireiks pagalbos?
Tai sudėtinga. Kaip dispečerinėje sėdinčiam žmogui žinot, ar jis pjausis venas, ar ne? Sako, žmogus mums žinomas, alkoholį vartoja ir kaip mums žinoti – jis pasidarys ką ar ne. Nereaguoti mes negalime, jei ką pasidarys – kas bus atsakingas?
Taigi rutinos mūsų darbe tikra nėra, dalis žmonių ir „užsikabina“ dėl to, kad metų metais nereikėtų eiti monotoniškai atlikti tą patį darbą. Pas mus niekada nežinai, ką gausi ir kur išvažiuosi – dalį žmonių tas adrenalinas ir „veža“. Tuoj jau arti 30-ies metų būsiu šiame darbe, kaip sakau, tai kaip liūnas – jei tave įtraukia, tu iš jo išlipti nebegali. Bet tikrai ne kiekvienas gali čia dirbti.
Dėkoju už pokalbį.
