Keturis vaikus užauginusios ir neseniai mirusios moters artimieji mano, kad šansą gyventi jai atėmė gresiančio insulto požymių neįvertinę biržiečiai medikai.
Pirmojo anūko sulaukusios ir šį pavasarį kartu su juo Velykas šventusios močiutės Laimos Kondrašienės mažasis Laurynas daugiau nebepajus jos žemiškos meilės bei rūpesčio.
„Šiaurės rytai“ rašė, kad gegužės 25- ąją, kai šalis buvo pilna rinkiminio šurmulio, Nemunėlio Radviliškyje tvyrojo gedulo rimtis. Miestelio ir aplinkinių kaimų žmonės meldėsi bažnyčioje už mirusios 42 metų Laimos Kondrašienės amžinąją ramybę. Nemunėlio Radviliškio kapinių žemei priglaudus mirusiosios kūną, dvasios ramybės negali rasti velionės artimieji – vyro ir vaikų neapleidžia mintys apie brangaus žmogaus netektį ir Panevėžio ligoninės gydytojo žodžiai, kad moteris galėjo išgyventi. Tačiau, pasak velionės vyro, gyvybės šansas buvo atimtas Biržuose, medikams laiku nepadarius visko, kas padidintų viltį žmogui likti gyvam.
Didelę šeimą prislėgė gedulas
Nelaimė ištiko didelę Laimos ir Artūro Kondrašų šeimą. Žmonos Laimos, kuriai liepos 9 dieną būtų sukakę 43 metai ir su kuria susilaukė keturių vaikų, netekęs Artūras Kondrašas liko gyventi ir su 87 metų uošviu ir dviem nepilnamečiais – keturiolikos ir šešiolikos metų - vaikais. Sūnui Tadui dvidešimt, o Norvegijoje gyvenančiai vyriausiajai Laurai - dvidešimt dveji. Laura dovanojo seneliams pirmąjį anūkėlį Lauryną. Aštuonių mėnesių mažylis, pasak Lauros, buvo šviesiausias močiutės džiaugsmas. Mažasis Laurynas Velykas šventė dar su abiem jaunais seneliais. Lauros užfiksuotose nuotraukose - jos sūnelis su gražia ir laiminga močiute. Ji, pasak dukters, kažkodėl nelabai mėgusi fotografuotis, tačiau meilė anūkui privertusi pamiršti fotoobjektyvo keliamą nerimą. Į redakciją kartu su tėčiu atėjusi Laura sakė nespėjusi su mama atsisveikinti – tą rytą, kai ji turėjo atskristi iš Norvegijos, mama mirė. Jos gyvybė užgeso Panevėžio ligoninėje, kurios medikai ligonei nebegalėjo padėti. Pasak medikų pokalbį girdėjusių artimųjų, ligonė iš Biržų buvo atvežta per vėlai.
Lemtingas sekmadienis
Mirusiosios vyras ir dukra Laura pasakojo apie žmonos ir mamos meilę muzikai. „Didžioji mamos aistra buvo dainavimas“, - sako Laura, negalėdama suvaldyti ašarų. Ji kalba pakaitomis su verkiančiu tėvu. Nusiramina tik akimirkomis, kai apie mamą ir žmoną kalba tarsi ji būtų gyva. „Paskutiniu metu jai labai sekėsi dainuoti, ji lankė pamokas, buvo kviečiama į įvairius renginius – jubiliejus, kitas šventes“, - sako mirusiosios dukra. Į šalia Nemunėlio Radviliškio esantį Juljanavos kaimą, kur yra Kondrašų šeimos namai, liepos 18- ąją, sekmadienį, buvo atvykę svečių. Laimą aplankė iš Rokiškio rajono atvažiavę žmonės, kurių jubiliejaus šventėje ji dainavo. Pasak artimųjų, jau svečiams išvykus, apie 13. 30 val., Laima pasijuto blogai. „Aš tuo metu buvau išvažiavęs, kai man paskambino keturiolikmetė dukra ir pasakė, kad blogai mamai. Išgirdęs, kad žmonai nutirpo pusė kūno – ranka, koja, veidas tapo nejudrus ir kalba stringa, iš karto supratau, kad tai yra gresiančio insulto požymiai. Kaip tik apie tai buvau išklausęs televizijos laidoje „Kvieskite daktarą“ ir žinojau, kad pirmosios trys valandos tokiu atveju yra lemiamos“, - pasakoja Artūras, dukrai nurodęs skubiai, nieko nelaukiant mamą vežti į Biržus. Į Biržų ligoninę mamą vežė dvidešimtmetis sūnus Tadas, kartu važiavo ligonės dukra.
Pastatė lašinę ir išleido į namus
A. Kondrašas pasakoja, kad žmoną nuvežus į ligoninės Priėmimo skyrių ligonę apžiūrėjo apyjaunė budinti gydytoja. Atvežtajai medikai pamatavo kraujospūdį, pastatė lašinę. Daugiau jokių tyrimų esą nedarę, į ligoninę guldyti stebėjimui nesiūlė. Pasak dukters, apie tai nebuvę net kalbos. Neperspėta ir apie insulto grėsmę. Sulašėjus vaistams ligonė pradėjo kalbėti, atsigavo, todėl iš Priėmimo skyriaus buvo išleista vykti į namus. „Sūnus dar pasakęs, kad gal čia nuo karščio toks negalavimas, tai priimamajame buvęs vyriškis gydytojas esą ėmęs juoktis sakydamas, kad tokiu oru „bobutės krenta kaip lapai“, - pasakoja dabar jau velionės Laimos vyras. Sūnus sako, kad motina kalbėjo, jog labiausiai išsigandusi, kad nebegalės dainuoti… Buvusieji Priėmimo skyriuje mena, kad po lašinės atsigavusi ir kalbėti ėmusi moteris buvo geros nuotaikos ir ėmė rūpintis, kaip bent simboliškai atsidėkoti medikams. Tačiau netrukus ligonė, jau ypač sunkios būklės, vėl grįžo į Priėmimo skyrių.
Operuoti buvo per vėlu
Artimieji pasakoja, kad grįžtant į Nemunėlio Radviliškį ligonę ėmė pykinti. Su vaikais parvažiavusi į namus Laima netrukus susmuko prie krosnies. Sūnus mamą į automobilį nunešė ant rankų, o nuvežęs į Biržus nešė į ligoninės Priėmimo skyrių. Tuomet gydytojai pasakę: „Čia jau turbūt insultas, vežam į Panevėžį.“ Greitosios pagalbos automobiliu su mama važiavo dukra, netrukus į Panevėžį kartu su tėčio seserimi nuvažiavo ir sūnus Tadas. Artimieji išgirdo, kad ligonė atvežta pavėluotai. Gydytojų konsiliumas priėmęs sprendimą nebeoperuoti – rizika buvusi pernelyg didelė. Teliko laukti. Ligonė gavo deguonies, lašinių. Per tris dienas turėjo paaiškėti organizmo reakcija į gyvybės ar priešmirtinės krizės pusę. „Dėkoti reikėtų Biržams“, - tokius slaugytojų žodžius esą girdėję ligoninėje prie merdinčios Laimos pakaitomis buvę artimieji. Po trijų dienų, gegužės 22 – ąją, 5. 10 val., moteris mirė. Paskutinę parą prie žmonos buvo Artūras, o iš Norvegijos skubėjusi dukra Laura gyvos mamos nebeišvydo. Įrašas mirties liudijime apie smegenų arterijų trombozę patvirtina tai, ką iš karto įtarė vyras. Moterį ištiko insultas. Tokią pat grėsmę įtarė ir Nemunėlio Radviliškyje dirbanti slaugytoja, kuriai Laima dar pati paskambino pirmą kartą vežama į ligoninę. Išgirdusi, kas darosi ligonei, medikė iš karto pasakė, kad tai yra insulto požymiai. Dar pasakiusi, jog gerai, kad Laima važiuoja į ligoninę.
„Reikia kalbėti viešai“
Medicininio išsilavinimo neturintis velionės vyras sako, kad šiurpą kelia tai, jog netgi ryškūs insulto požymiai neprivertė medikų imtis pagalbos nelaimei išvengti. Artūras sako skaitęs, kad insulto atveju ligoniai turi būti gabenami į aukštesnio lygio ligoninę, bet tam trūksta automobilių. Dabar gi ligonė buvo išsiųsta namo. Ko pritrūko šiuo atveju – automobilių ar gydytojų nuovokos - atsakyti sunku. Už tai sumokėta jaunos moters mirtimi. Jau ne pirmos, iš Biržų neskubėtos vežti. „Aš klausiau gydytojo, ar ji turėjo šansų išgyventi. Man atsakė, kad turėjo, tačiau per vėlai buvo atvežta, - kalba žmonos netekęs vyras. - Jeigu nebūtų išleidę į namus, o paguldę į ligoninę ar skubiai vežę į Panevėžį, gal ji būtų gyvenusi. Tačiau jai atėmė viltį.“ Taip apie biržiečius medikus kalba mirusiosios vyras. Taip pat galvoja ir dukra, kartu su tėčiu atvykusi į redakciją. „Turime apie tai kalbėti. Reikia, kad žmonės žinotų, o gydytojai susimąstytų. Gal kitiems taip nenutiks?“ - apie apsisprendimą kreiptis į žiniasklaidą sako A. Kondrašas. „Gal kartais patys žmonės ir jų artimieji supras, kad geriau skubėti iš karto į Panevėžį“, - priduria mamos netekusi Laura.
Gydytojai laikosi nuostatos, kad padarė viską
Mirusiąją pažinoję žmonės priblokšti mirties. Laima dirbo veterinarijos felčere kiaulininkystės komplekse. Bendradarbiai ir seniūnijos gyventojai ją pažino kaip rūpestingą, darbščią moterį, išgyvenusią dėl nesėkmių, padėjusią kitiems. „Darbšti, tvarkinga, skubėdavusi į visas puses dėl šeimos, padėdavusi kitiems, o išgyvenimus, slėpusi savyje… Didelė nelaimė vaikams, vyrui, Laimos prižiūrėtam senoliui tėvui“, - apie mirusiąją kalbėjo Nemunėlio Radviliškio seniūno pavaduotoja Vida Milišiūnienė. Dėl Laimos Kondrašienės mirties seniūnijos žmonės kreipėsi ir į Biržų savivaldybę, kuri yra ligoninės steigėja. Tą patvirtino savivaldybės merė Irutė Varzienė, kurios iniciatyva buvo sukviestas Ligoninės stebėtojų tarybos posėdis. „Esminis klausimas – ar viskas buvo padaryta, kad galbūt būtų buvę galima išvengti ligos paūmėjimo ir mirties“, - sako rajono merė I. Varzienė. Pasak merės, stebėtojų tarybai vadovaujanti Klinikinės diagnostikos laboratorijos vedėja Nijolė Indrašienė laikėsi nuostatos, kad Biržų ligoninė padarė viską, ką privalo. Kitokios nuomonės laikėsi ligoninėje nedirbantys Stebėtojų tarybos nariai (Viktoras Rinkevičius, Danutė Martinkėnienė, Olga Lukoševičienė). Todėl, anot merės, ligoninės direktoriui Nikolajui Jelozai „rekomenduota atlikti vidaus auditą ir įvertinti situaciją“. Taip pat direktoriaus paprašyta paaiškinimo dėl ligoninėje lūžius ir sumušimą patyrusio senuko bei medikų elgesio su artimaisiais. Patarta atsiprašyti senuko artimųjų. Ši istorija buvo aprašyta praėjusio šeštadienio „Šiaurės rytų“ laikraštyje.
Direktoriaus nuostata
„Šiaurės rytų“ kalbintas Biržų ligoninės vadovas N. Jeloza pareiškė, kad jam jokios rekomendacijos nereikalingos. Jis ir be Stebėtojų tarybos žino, ką reikia daryti, nes vadovaujasi norminiais aktais. Įsakymą dėl vidaus audito jis pats parašęs, darbo grupę sudaręs, nors pačiam ligoninės vadovui viskas ir taip yra aišku.„Man neaiškumų nėra, kaip ir dėl to senuko… Tie jo kaulų lūžiai yra metastaziniai dalykai… Tačiau kai įsikiša pašalinės jėgos, „Šiaurės rytai“…“ - ligoninės vadovas nerinkdamas žodžių išsakė nuomonę apie, jo manymu, dergiamą ligoninę ir apie mediciną nieko nenutuokiančių žurnalistų darbą. Atsiprašyti ligonio artimųjų jis nesirengia ir sako, jog kitų medikų vietoje taip pat neatsiprašytų. Pasiteirauti, ar ir pajuodęs ligonio šonas buvo „metastazinis dalykas“, nepavyko – nuomonę emociškai išsakęs gydymo įstaigos direktorius pasakė nenorintis daugiau kalbėti.
Alfreda Gudienė
