Pasiseka ten, kur dirba objektyvūs vadovai, gali būti griežti, bet teisingi, kur neskirstoma į savus ir tuos niekinius, kad ir koks jis būtų geras, atsidavęs, empatiškas, bet jei kels problemas o neslėps, toks sulauks protu nesuvokiamo mobingo pasitelkiant išvartytojus, intrigantus. O psichologinė atmosfera priklauso tik nuo vadovo. Jei dirba principu skaldyk ir valdyk gero nelauk. Ne kuriems tinka tik kurie tyli, kurie nekelia problemų, o slepia.Dirbau tokioje įstaigoje su senais žmonėmis, kur pastovi vadovo, ės siekiamybė buvo, kad nedirbtų senieji, sąžiningi darbuotojai, o tokie kur nei mato, nei girdi. Tokie tiko. Likus 5 metams iki pensijos teko uždaryti duris, nes pavargau būti šiukšliadėže. Empatiška, jautri, mylintį žmonės ir dirbusi mėgstamą seselės darbą su senukais beveik 25m.Tokių nereikėjo. Baltai pavydžiu kur sveiki santykiai o ne žalojanti sveikatą toksinė aplinka. O kas dėl dėkingumo, tai priklauso nuo asmeninių žmogaus savybių. Senyva moteris prie daugiabučio sodina gėlės. Vieni apsimeta, kad nemato, praeina net nesisveikindami, kiti pasisveikina, o viena paklausė, kam sodini juk vis tiek ištryps. Atsakė, Dievas mato, jam gražu žydinti žemė. Ir kas keisčiausia, tos gėlės žydėjo, o gėlynėlis vis plėtėsi. Netrypkime vieni kitų, gyventi bus lengviau.

ir kaip ta padėka perduoti telefonu

tai kad ir gydytojai nebe tokie kaip anksciau buvo, todėl ir nesulaukiat padėkos