Dr. Austėja Landsbergienė „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja
Kai 1–3 metų mažylis jau trečią kartą per dieną spiegia, trenkia žemyn viską, kas pasitaikė po ranka, arba krinta ant grindų, norisi bėgti iš namų, tačiau, žinoma, to nepadarote. Ta akimirka, kai vaikas šaukia, pyksta ir spardosi, užtrunka amžinybę ir labai erzina. Išeitis – suvokti, kad pykčio priepuoliai – normalu, ir į juos žiūrėti su humoru bei nuostata, kad tai – puiki proga išmokti ką nors naudingo.
Kodėl vaikams užeina pykčio priepuolių?
Pykčio priepuoliu dažnai pavadiname zyzimą, verkimą, rėkimą, spardymąsi, mušimąsi, kvėpavimo sulaikymą. Paprastai 1–3 metų vaikai (ir berniukai, ir mergaitės) dar nemoka išreikšti savo jausmų ir jų nusivylimas išsilieja pykčio priepuoliais. Kai kurie vaikai šitaip užsirūstina tik kartą per metus, bet yra ir tokių, kurie gali įširsti bent 12 kartų per dieną.
Deja, net pats geriausias ir mieliausias mažylis vieną dieną supyksta. Tas pyktis yra normali jo raidos stadija ir tikrai nereikia jo laikyti gėdingy dalyku. Tokio amžiaus vaikai dar nežino gero elgesio taisyklių ir nemoka kontroliuoti savo jausmų taip, kaip suaugusieji.
Įsivaizduokite save. Štai nusiperkate naują DVD grotuvą. Stengiatės jį įjungti ir pažiūrėti mėgstamą filmą, tačiau jums nepavyksta... nepavyksta... nepavyksta. Supykstate, ar ne? Galbūt netgi nusikeikiate ar nušveičiate instrukciją ant grindų... O gal net išlekiate iš kambario, paskui save užtrenkdami duris? Štai jums ir suaugusiojo pykčio priepuolis. Todėl nereikia stebėtis, kad mažyliai, kurie bando suprasti pasaulį, kartais turi išsilieti.
Kai kurios pykčio priepuolių priežastys tėvams gerai žinomos: vaikas nori dėmesio, yra pavargęs, alkanas, jam nepatogu ir t. t. Pykčio priepuoliai dažnai vaiką ištinka tada, kai jis nori, kad tėvai kažką padarytų, o jie atsisako tai daryti. Mokantis gyventi su žmonėmis ir daiktais pykčio priepuoliai – neišvengiama to supratimo dalis. Ypač dažnai pykčio priepuoliai gali pasireikšti antraisiais mažylio gyvenimo metais, kai jis mokosi kalbėti. Paprastai tokio amžiaus vaikai supranta daug daugiau, nei gali pasakyti. Įsivaizduokite save vaiko situacijoje: jūsų nuolat niekas nesupranta arba supranta tik dalį to, ką norite pasakyti. Pikta, ar ne? Kuo labiau tobulėja kalba, tuo mažiau būna pykčio priepuolių.
Beje, tokio amžiaus vaikai pradeda atrasti save ir suprasti save kaip individus. Jie nori kontroliuoti aplinką, tačiau dar nesugeba to daryti. Tai sudaro šiltnamio sąlygas kovai dėl valdžios, nes mažylis galvoja: „Padarysiu pats! Noriu! Duok man!“ Kai tik supranta, kad negaus ir nedarys to, ko nori... supyksta.
Kaip išvengti?
Svarbu nesudaryti sąlygų, kad kiltų pykčio priepuolių. Galbūt jūsų vaiką ištinka pykčio priepuoliai, nes jam trūksta jūsų dėmesio. Mažam vaikui neigiamas dėmesys (tėvų pyktis, kai vaiką ištinka pykčio priepuolis) yra geriau nei jokio dėmesio. Todėl stenkitės pastebėti tai, ką vaikas daro gerai. Tokio amžiaus vaiko nepergirsite. Girkite protingai, ir vaikas norės elgtis taip, kaip jums patinka.
Leiskite mažyliui vadovauti ten, kur jis gali. Pavyzdžiui, leiskite pasirinkti, kokių sulčių jis gers, kada valysis dantukus (prieš maudynes ar po). Jei klausimą užduosite taip, kad atsakymas būtų „taip“ arba „ne“, atsakymas greičiausia bus „ne“. Todėl pateikite klausimą taip, kad jis negalėtų atsakyti „ne“. Jei kažko nenorite duoti vaikui, paslėpkite, o ne gadinkite nervus ir sau, ir vaikui, sakydami „negalima“. Atitraukite vaiko dėmesį. Tokio amžiaus vaikai dėmesį sutelkia labai trumpam, todėl įmanoma nukreipti jų dėmesį į kitą veiklą. Pakeiskite vietą. Eikite į lauką arba grįžkite namo ir pan.
Kai vaikai žaidžia, nepastebimai padėkite, kad jiems pasisektų. Tokio amžiaus vaikams dar tikrai nereikia eiti į žvaigždes per kančias. Jiems reikia išsiugdyti pasitikėjimą savimi. Žaislai turi atitikti vaikų amžių ir, beje, visada reikia pradėti nuo lengvesnių užduočių.
Visada pagalvokite, ar tikrai norite uždrausti vaikui tai, ko jis prašo. Galbūt iš tiesų jis gali gauti tai, ko nori. Apsispręskite, ar verta stoti į mūšį. Jei neverta, pasiduokite be kovos. Žinokite, ką gali jūsų vaikas. Jei jis pavargęs, tikriausiai neverta važiuoti į parduotuvę, ar ne? Jei paprašote, kad vaikas liautųsi, o jis nesiliauja ir vėl daro tą patį (ypač jei tai pavojinga: eina prie itin stačių laiptų, lenda prie orkaitės ir pan.), nuneškite vaiką ir stipriai laikykite jį keletą minučių. Būkite nuoseklūs. Vaikai turi suprasti, kad kalbant apie saugumą derybų nebūna.
Jūsų taktika
Tik vienas žodis – RAMYBĖS. Nekomplikuokite problemos, supykdami patys. Giliai įkvėpkite ir palaukite, kol tai praeis (ir jums, ir vaikui). Vaikui reikia pavyzdžio. Jei pulsite mušti vaiką, mokysite jį, kad problemas galima spręsti tokiu būdu (po to nesistebėkite, jei jis visada puls mušti sesę, kai ši darys tai, kas jam nepatinka). Kontroliuokite ne tik vaiką, bet ir save.
Pabandykite suprasti, kodėl ištiko pykčio priepuolis. Kartais reikia paguosti (jei kitas vaikas nedavė savo žaisliuko) arba padėti (pavyzdžiui, užlipti).
Visai kitas reikalas, jei vaikas supyko, nes jam nedavėte to, ko jis nori. 1–3 metų vaikai dar nesupras jūsų protingų paaiškinimų. Dažnai geriausia išeitis – ignoruoti pykčio priepuolį. Nepalikite vaiko kitame kambaryje vieno (jei išnešate, kad nusiramintų). Negana to, kad visas pasaulis jam atrodo priešiškas, jį dar gali ištikti baimė būti paliktam! (Palikti pykčio ištiktą vaiką kambaryje galite nuo 2,5 metų). Ypač svarbu vaiką išnešti, jei pykčio priepuolis ištiko viešoje vietoje (ramioje vietoje jis (ir jūs) daug greičiau nusiramins) arba jei tas pykčio priepuolis kelia grėsmę kitų vaikų saugumui.
Ir perkopę trečiuosius metus vaikai nesuvaldo pykčio, jei jiems, vos pradėjusiems šokinėti, rėkti ir pan., nepasiseka gauti to, ko užsigeidė. Jei vaikui – daugiau kaip penkeri, ramiai galite išsiųsti jį į savo kambarį, kad nusiramintų. Nenustatykite laiko. Pasakykite, kad savo kambaryje jis būtų tol, kol nusiramins. Taip vaikas pasijaus padėties šeimininku ir nusiramins daug greičiau, nei per jūsų nustatytas penkias minutes. Kai vaikas nusiramina, būtina jį už tai pagirti – švelniai apkabinti ir pasakyti, kad mylite jį besąlygiškai.
