A. Zacharčenka praktiškai atskleidė Kremliaus užsienio politikos pagrindą Ukrainos atžvilgiu, nors po to Maskva pasirinko atsiribojimo nuo savo pačių marionetės taktiką.
Esmė čia visai nėra ta, kad Vakarų įtakos centrai vienbalsiai pasmerkė A. Zacharčenkos pareiškimą.
Vokietija Mažosios Rusijos įkūrimą laiko nepriimtinu, o Prancūzija pasiūlė Rusijai pasmerkti A. Zacharčenkos pasisakymus. Europos Sąjunga pažymėjo, kad „DLR lyderio“ pareiškimai prieštarauja Minsko susitarimams, o JAV Valstybės departamentas išsakė susirūpinimą pareiškimais, tačiau nesiėmė vystyti šios temos.
Susiklosčius tokiai situacijai net V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas buvo priverstas pareikšti, kad A. Zacharčenkos planai – tai jo asmeninė iniciatyva, o Rusija lieka ištikima Minsko susitarimams.
Susitarimų, pasiektų 2015-ųjų vasarį Minske neefektyvumas – tai Polišinelio paslaptis. Tačiau jų atsisakyti gali sau leisti nebent Rusija, tačiau ir ji veikia ne tiesiogiai, o per A. Zacharčenką, sukurdama aplinkybes dabartinių susitarimų atšaukimui.
Panašu, kad Kremliuje pajuto, jog susitarti su Donaldu Trumpu dėl „sureguliavimo Donbase“ dabar nepavyks; atsirado „Macrono planas“, kuris skiriasi veiksmų konkretizavimo išaugimu; Ukrainos valdžia užtikrino įstatymų projekto dėl Donecko ir Luhansko sričių reintegracijos perspektyvų.
Rusija nusprendė siekti savo tikslų, atlikus purviną darbą A. Zacharčenkos rankomis, kuris, iš esmės, tam ten ir sėdi. Negalima atmesti ir to, kad kuratorių parengti namų darbai, buvo jo paties nepasitarus panaudoti.
Bet kokiu atveju, šis Kremliaus „įvartis į savo vartus“ niekaip nesumažina jo atsakomybės dėl Donbaso marionetėms tiekiamos ginkluotės ir keliamos grėsmės ne tik Ukrainos valstybingumui, tačiau ir viso kontinento saugumo idėjai.
