Artėja spalio 16-oji, kai nepriklausoma Lietuva pirmąsyk minės Mažosios Lietuvos gyventojų genocido dieną. Prisiminsime tragišką mums tokio artimo ir giminingo krašto anapus Nemuno ir Šešupės likimą. Antrajam pasauliniam karui Europoje artėjant į pabaigą – Vokietijos ir jos sąjungininkų pralaimėjimą, SSRS armija įžengė į priešo žemę su dideliu keršto jausmu. Jos kariškiai, o po Potsdamo konferencijos jau oficiali sovietų administracija atliko Karaliaučiaus krašte totalinį etninį valymą be gailesčio išnaikindama vietos civilius gyventojus. Nuo bado mirties ir užkariautojų smurto į Lietuvą bėgo tenykščiai vaikai; ne vieną jų priglaudė, slėpė ir išaugino kaip savo šeimos narius lietuviai valstiečiai, nors ir jiems už tai grėse NKVD represijos.
Verta visada prisiminti, ypač Lietuvoje, kad tarp šio valymo aukų buvo ir lietuvių autochtonų arba lietuvninkų tautinė mažuma. Verta priminti ir Vakarų sąjungininkų moralinę atsakomybę, kai jie oficialiai leido sovietų komendantams okupuojamose Vokietijos teritorijose vykdyti bet ką be jokios kariškių elgesio ir žmogaus teisių kontrolės, tik „pagal savo įstatymus“. Kokie yra Stalino „įstatymai“, ypač po Katynės žudynių ir čečėnų 1944-ųjų metų genocido, negalėjo būti paslaptis. Tačiau Potsdamo konferencijos tekste dėl Karaliaučiaus gyventojai liko neapsaugoti.
Tolesnis Karaliaučiaus krašto likimas, Potsdame laikinai pavedus jį sovietų administracijai „iki taikos sutarties“ su Vokietija ir užmerkus akis į netrukus įvykdytą vienašalę aneksiją, yra taip pat vakariečių, to karo nugalėtojų, ne vien SSRS, atsakomybės dalykas.
Nors šiuo metu pasigirsta politiškai dviprasmiškų ar tiesiog Rusijos inspiruotų idėjų, siejamų su Gedimino Kirkilo vardu, svarstyti Karaliaučiaus-Kaliningrado problemas siauresniame rate be šią situaciją 1945 metais sukūrusių neapdairių nugalėtojų – Didžiosios Britanijos ir JAV, jų istorinė atsakomybė negalės būti nubraukta.
Todėl ir krašto perspektyvų, pavyzdžiui, jo numatomos militarizacijos debatai be šių didžiųjų valstybių būtų ydingi. Rusijos, Lietuvos ir Lenkijos “taikos sutartis“ su Vokietija dėl Karaliaučiaus – itin pavojingas legitimizavimas. Rusijai negalima duoti europinio mandato ir vėl daryti bet ten ką.
Tiesą sakant, valstybiškai mąstančios Lietuvos jėgos neturėtų remti tokios naujos Potsdamo konferencijos be visų didžiųjų valstybių.
Vytautas Landsbergis yra Europos parlamento narys
