Nors tolimasis Kazachstanas savo kultūra mums – egzotiška šalis, bet iš tiesų Lietuvą su šia valstybe sieja ne tik skaudūs istoriniai išgyvenimai, bet ir pamažu atgimstanti ekonominė šalių partnerystė.
Šiuo metu šalyje gyvena apie 7 tūkst. lietuvių, o vien Karagandos srityje – 2,5 tūkst. Į Lietuvą trumpam atvykęs Karagandos lietuvių bendruomenės „Lituanika“ pirmininkas Vitalijus Tvarijonas surado laiko pokalbiui apie tai, kuo šiandien gyvena lietuvių bendruomenė Kazachstane.
Kaip jūsų šeimos gyvenimas susisiejo su Kazachstanu?
1960-aisiais į šią šalį iš Lietuvos atvyko mano tėvas. Jis buvo baigęs studijas ir atvyko dirbti kaip jaunas elektronikos specialistas. Tuo metu Kazachstane tokių jaunų specialistų būta daug, nes buvo plėtojama iškasenų gavyba ir buvo paklausių darbo vietų. Kazachstane tėvas susipažino su mama. Vėliau ten buvo ištremti ir seneliai – jie nebuvo kaliniai, bet turėjo dirbti darbo stovyklose. Pradžioje tai buvo neapmokamas darbas, bet vėliau atsidaro galimybė įsikurti ir jie ja pasinaudojo.
Gimiau, galima sakyti, tarp Lietuvos ir Kazachstano. Mano gimimo vieta – Lietuva, turiu giminaičių Krekenavoje. Vėliau šeima sugrįžo į Kazachstaną. Vaikystė taip pat prabėgo tarp Lietuvos ir Kazachstano: tėvams reikėjo daug dirbti, tad vasaras leisdavau pas seneles. Mokiausi Kazachstane, privalomąją karinę tarnybą atlikau Lietuvoje, o dirbti vėl išvykaus į Kazachstaną. Man pasiūlė gerą darbą, žinojau, kaip veikia šalies infrastruktūra, susigaudyti buvo paprasta – šalis nebuvo svetima.
Kada ir kaip pradėjo veikti lietuvių bendruomenė Kazachstane?
Kazachstanas yra nepriklausoma šalis jau septyniolika metų ir kasmet rengiama Kazachstano tautų asamblėja, kuri vienija Kazachstane esančias tautinių mažumų bendruomenes. Šalyje nacionaliniu mastu vykdoma programa „Kazachstano tautų vienybė“, kurios tikslas skirti dėmesį tautinių mažumų kultūros ir papročių išsaugojimui.
Kasmet vykstančią Tautų asamblėją atidaro šalies prezidentas, o kiekvienos bendruomenės atstovas pateikia tam tikrą ataskaitą apie vykdomas veiklas, tokias kaip papročių ir tradicijų išsaugojimas, žmonių grįžimo tėvynę klausimas, ugdymas, sekmadieninės mokyklos, tautinių švenčių organizavimas ir pan. Jei tautinė bendruomenė pildo programos reikalavimus, tuomet gali tikėtis Kazachstano vyriausybės paramos. Lietuvių bendruomenės veiklą Kazachstane remia ir Lietuvos, ir Kazachstano vyriausybės.
Bendruomenė įregistruota 2003 metais ir buvo gauti reikiami dokumentai, kurių reikia, kad būtų galima tapti oficialia Tautų asamblėjos nare. Tiesa, tam reikia aktyviai dirbti trejus metus. Mūsų bendruomenė, praėjus trims mėnesiams po registracijos, gavo asmeninį prezidento kvietimą prisijungti prie Asamblėjos, nuo tada prasidėjo rimtas ir aktyvus bendruomenės darbas.
Į mūsų bendruomenę nuolat įsilieja nauji nariai. Nors nuo „Lituanikos“ įsikūrimo parėjo aštuoneri metai, vis dar būna atvejų, kai ateina žmonės ir sako, kad apie bendruomenę sužinojo neseniai. Tai tikrai neskamba apmaudžiai, juk svarbiausia, kad žmogus kelią surado.
Ar pasitaikė lietuvių, kurie ryžosi palikti Kazachstaną?
2003 metais nemažai šeimų iš Kazachstano išvyko – grįžo į Lietuvą. Prie to prisidėjo ir pati Lietuva, kviesdama sugrįžti, ir bendruomenė atliko labai svarbų vaidmenį. Niekas nekalbėjo apie tai, kad reikia vykti į Lietuvą, nes ten galima gauti būstą ar kokias nors socialines išmokas, kiekvienas žmogus šitą sprendimą priima širdimi, kiekvienas pats nusprendžia, kiek yra pasirengęs pakeisti gyvenamąją vietą.
Tiems, kurie palaiko ryšius su giminaičiais, sugrįžti į Lietuvą kur kas lengviau – giminaičiai pasitinka, padeda įsikurti, kalba su jais lietuviškai, o šeimoms, kurios lietuvybę palaikė tik būdamos toli nuo Lietuvos, bendruomenės veikla davė tikrai daug. Galima ateiti, paskaityti lietuviškos literatūros, pabendrauti su kitais lietuviais. Žinoma, galimybės atsirado tik laikui bėgant ir tikslingai dirbant, juk pradžioje neturėjome nei lietuviškos literatūros, nei nacionalinių kostiumų ir pan.
Teko girdėti, kad bendruomenė rūpinasi ne tik kultūros puoselėjimu, bet atlieka ir svarbią socialinę misiją – kokia ji?
Bendruomenės iniciatyva veikia biblioteka ir vaikų namai. Viena iš bendruomenės veiklos sričių – pagalba vaikų namų auklėtiniams. Ieškome lietuviškas šaknis turinčių vaikų, kurie auga vaikų namuose ir padedame jiems kabintis į gyvenimą. Ne visuomet vyriausybė pajėgi pasirūpinti šių jaunų žmonių gyvenamąja vieta, kai šie palieka globos įstaigas, tad mes turime Lietuvių namus, kuriuose priimame šiuos jaunus žmonės.
Šalia lietuvių namų pavyko išpirkti dar porą pastatų, tad galime suteikti laikiną pastogę. Stengiamės ne tik apgyvendinti, bet padėti įgyti profesiją, susirasti darbą. Dažniausiai tokia globa trunka 1–2 metus, vėliau pavyksta šį klausimą išspręsti ilgesniam laikotarpiui. Būna ir tokių atvejų, kad jauni žmonės nė nežino apie savo lietuviškas šaknis – tik tai, kad jų pavardė lietuviška, bet vėliau susipažįsta su savo kultūra ir t.t.
Bendruomenė taip pat dirba kaip paieškų tarnyba. Sulaukiame skambučių ne tik iš ambasadų ir konsulatų – skambina ir pavieniai žmonės. Daug užklausų apie giminaičių buvimo vietą sulaukiame elektroniniu paštu. Nėra buvę tokio atvejo, kad nesuteiktumėme jokios informacijos apie žmogų, jei duodamas adresas ir daugiau tikslių žinių, iš paskutiniųjų stengiamės atsekti, kur žmogus gyveno, jei persikraustė ar išvyko, kur jo ieškoti.
