Mažeikiškė Vaclava bendrijoje lankosi seniai – apie dešimtį metų. Ji sako čia randanti atgaivą sielai. „Kartu mokomės rankdarbių, bendraujame, taip nesijaučiame atskirti. Mus, sergančius psichikos ligomis, atstumia net šeimos, artimieji, ką jau kalbėti apie visuomenę“, – pasakoja moteris.
Pasak jos, turintys psichikos sutrikimų žmonės dažnai bijo išeiti iš namų, jiems reikia pagalbos. „Atrodo, kad aplinkiniai užgaus, išjuoks, paniekins. Aš dar esu gana stipri, užauginau vaikus, išleidau juos į gyvenimą, nors patyriau daug smurto – tiek tėvo, tiek brolio, tiek vyro. Silpnesni žmonės tiesiog užsisklendžia, užsidaro vienumoje, bijo iškelti koją iš namų“, – sako Vaclava.
Moteris pasidžiaugia, kad bendrijoje žmonėms, turintiems negalią, teikiama vis daugiau paslaugų. Naujausia – pavėžėjimo: nemokamai galima nuvykti pas gydytoją, susitvarkyti reikalus savivaldybėje ar kitoje įstaigoje.
Pavėžėjimo paslauga – būtina
L. Baltutienė sako, kad lėšų pavėžėjimo paslaugai teikti bendrija gavo dalyvaudama Europos Sąjungos remiamame projekte „Socialinės atskirties mažinimas, teikiant pavėžėjimo paslaugas Mažeikių mieste“.
„Mūsų žmonėms sudėtinga nuvažiuoti į gydymo įstaigas kituose miestuose – sergančiųjų psichikos ligomis pajamos yra itin mažos, o greta pagrindinės jie dažnai turi ir daug kitų ligų ar negalių. Matėme, kad pavėžėjimo paslaugos labai reikia, todėl nusprendėme parengti projektą ir sulaukėme finansavimo. Vežame, beje, ne tik bendrijos žmones, bet ir kitus mažeikiškius, turinčius įvairių negalių“, – pasakoja L. Baltutienė.
Ji pasidžiaugia, kad bendrijai pavyko rasti savanorių, kurie teiktų paslaugą nemokamai. Automobilis nuomojamas, degalai perkami iš projekto lėšų.
Viena iš vairuojančių savanorių – mažeikiškė Irina Pukštienė. Pati negalią turinti moteris džiaugiasi galėdama padėti kitiems. „Nuo vaikystės patyriau daug skausmo ir vargo. Sulaukusi vienuolikos likau našlaitė, mane užaugino senelė ir jos sesuo. Paskui teko jas karšinti, palaidoti. Suprantu, ką reiškia negalia, ką reiškia skausmas. Išgirdusi apie projektą, supratau, kad noriu padėti. Šiuo metu nedirbu, tad į mane galima kreiptis bet kuriuo metu“, – pasakoja savanorė.
Jos teigimu, ne visi psichikos negalią turintys žmonės drįsta išeiti į gatvę, važiuoti autobusu, todėl pavėžėjimo paslauga jiems labai reikalinga. „Ne tik pavežu žmones iki ligoninės, poliklinikos, bet ir palydžiu pas gydytoją, palaukiu, parvežu. Be to, dar ir išklausau, pasikalbu. Štai neseniai teko vežti žmogų neįgaliojo vežimėlyje pas notarą. Nors automobilis buvo nedidelis, bet sutalpinome ir vežimėlį. Viskas įmanoma, kai turi noro“, – šypsosi I. Pukštienė.
Pasak jos, žmonės neišsyk patiki, kad bus nuvežti nemokamai, bet paskui už paslaugą lieka labai dėkingi. „Mums tai – didelė paspirtis, pagalba, kai reikia kur nors toliau pavažiuoti. Aš pats paslauga pasinaudojau vieną kartą – kai reikėjo nuvažiuoti iki Mažeikių ligoninės. Likau labai patenkintas“, – sako mažeikiškis Alfridas.
Bendrauja ir mokosi
Vyras džiaugiasi ne tik šia, bet ir kitomis bendrijoje teikiamomis paslaugomis, gražiu tarpusavio bendravimu. „Pas mus visi draugiški, palaiko vieni kitus. Labiausiai mėgstu tapyti, šis talentas – dar iš ankstyvos vaikystės. Tik piešti labiau patinka vienumoje, namuose. Dažniausiai tapau gamtą, stengiuosi ne tik kopijuoti ją, bet ir pasitelkti fantaziją. Bendrijoje užsiimu kitais darbeliais“, – pasakoja vyras.
L. Baltutienė sako, kad piešimas – tik vienas iš užsiėmimų, siūlomų bendrijos nariams. „Atėję pas mus žmonės kuria įvairius rankdarbius – papuošalus, dekupažo dirbinius, taip pat mezga, siuvinėja. Vieni kitus pamoko, dalijasi patirtimi. Su tapybos darbais dalyvavome įvairiose parodose – Seime, Neįgaliųjų reikalų departamente, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, Naftos perdirbimo įmonėje, miesto viešojoje bibliotekoje, savivaldybėje ir kitur. Be to, savo rankdarbiais prekiaujame mugėse“, – kalba L. Baltutienė.
Be rankdarbių, mažeikiškiai kartu gaminasi maistą, mokosi serviruoti stalą, kartu vaišinasi. Stengiamasi formuoti asmens higienos įgūdžius, mokoma sveikos gyvensenos, taip pat ‒ prižiūrėti ir puošti namų aplinką. „Ne paslaptis, kad kai kurie mūsiškiai daug rūko, geria per daug kavos ar alkoholio. Ypač žalinga, kai alkoholiniai gėrimai sumaišomi su vaistais. Apie visa tai stengiamės kalbėti nuolat“, – aiškina bendrijos vadovė.
Žmonėms, turintiems psichikos negalią, vyksta pirmosios pagalbos teikimo kursai, kuriuose medikė iš Raudonojo kryžiaus kartą per mėnesį moko suteikti pagalbą užspringusiam, apalpusiam ar susižeidusiam žmogui, primena, kokiais telefonais kviesti pagalbą ir panašiai. Besilankantieji bendrijoje mokomi valdyti savo ligą, pajausti artėjantį paūmėjimą. „Mūsų žmonės serga gerokai rečiau. Medikai mažina vaistų dozes, vietoj vienos tabletės išrašo po pusę, vėliau – po ketvirtį. Bendravimas, geras žodis gydo“, – džiaugiasi L. Baltutienė.
Vadovė pasidžiaugia, kad šiais metais iš Mažeikių savivaldybės gavo lėšų projektui, kur numatytos individualios ir grupinės psichologo paslaugos. Jos žmonėms, turintiems psichikos negalią, taip pat labai reikalingos.
Ne mažiau svarbūs ir kompiuterinio raštingumo mokymai. „Dabar, kai kompiuteris – neatsiejama kiekvieno žmogaus gyvenimo dalis, svarbu gebėti juo naudotis. Mokome susikurti elektroninį paštą, interneto erdvėje susirasti reikalingą informaciją, susimokėti už butą ir panašiai“, – pasakoja L. Baltutienė.
Jos teigimu, psichikos negalią turinčius žmones būtina mokyti ir finansų planavimo. Dažnas besilankantis bendrijoje turi problemų su paskolomis, greitaisiais kreditais. „Mūsiškiai, kaip ir visi kiti, nori turėti gražių daiktų – naujų telefonų, planšetinių kompiuterių. Deja, norai ne visada sutampa su finansiniais ištekliais, mūsų žmonių neįgalumo išmokos labai menkos. Susidūrę su panašiomis problemomis, stengiamės jas spręsti, einame pas kreditorius, prašome jų nesikreipti į antstolius, sudėlioti įmokas taip, kad žmogui liktų iš ko pragyventi, susimokėti komunalinius mokesčius. Kol kas į mūsų prašymus atsižvelgiama geranoriškai“, – sako bendrijos vadovė ir priduria, jog gana dažnai žmonėmis su psichikos negalia pasinaudoja artimieji, aplinkiniai. Jie prisiima greitųjų kreditų ir dingsta, nepalikę adreso. Šias bėdas taip pat neretai tenka spręsti bendrijos vadovėms.
Padeda ne tik sau, bet ir kitiems
Pastaruoju metu mažeikiškiai pradėjo dar vieną naują ES remiamą projektą – „Mes arčiau: socialinės atskirties mažinimas Mažeikių mieste“. Penki bendrijoje „Gyvenimo spalvos“ besilankantys savanoriai teikia paslaugas tiek savo bendrijos, tiek kitiems neįgaliems žmonėms. Paslaugos – įvairios: pagalba buityje, palydėjimas į įstaigas, naudingos informacijos pateikimas ir kt.
„Labai džiaugiuosi, kad mūsiškius parengė puiki psichologė, profesorė Aistė Diržytė. Būsimieji savanoriai gavo gerų patarimų, naudingos informacijos, išbandė įvairias situacijas, kurių gali pasitaikyti darbe. Kiekvienas savanoris turi kaimynų, kuriems reikia pagalbos, kurie negali patys susitvarkyti, nueiti į parduotuvę. Taip stipresnieji padeda silpnesniems“, – aiškina L. Baltutienė.
Viena iš savanorių – mažeikiškė Eugenija. Moteris bendrijoje lankosi kasdien, yra aktyvi narė, mėgsta pagelbėti kitiems. „Man labai patinka bendrauti, pavyksta prakalbinti netgi tuos, kurie nenori reikštis, yra nedrąsūs. Pastebėjau – kai žmonės prakalba, pradeda daugiau bendrauti, jie sveiksta“, – sako Eugenija.
Moteris labai mėgsta megzti, šį pomėgį pritaiko ir naujajame darbe. „Lankau penkis žmones, atnešu jiems maisto, pagaminu valgyti. Palydžiu pas gydytojus, nuvalau langus, – pasakoja Eugenija. – Kartais atsinešu mezginį, tada ir mano globotinės užsimano megzti. Pamokau naujų raštų, tada sėdim kartu, mezgam, bendraujam, geriam kavą, arbatą. Prisijungia ir kiti vieniši toje laiptinėje gyvenantys žmonės. Taip gimsta savotiška nauja bendruomenė“.
Visi moters lankomi žmonės – vieniši, du turi psichikos negalią, kiti turi fizinę negalią arba yra senyvo amžiaus. Jiems bendravimas, buvimas kartu reiškia labai daug. Paklausta, ar nesunku skirti laisvalaikį kitiems, Eugenija beria: „Nuo seno mėgstu padėti kitiems, negaliu sėdėti užsidariusi namuose. Ir nesavanoriaudama visada padėdavau silpnesniesiems. Man gera, kai galiu kitam suteikti džiaugsmo“.
Kartą per savaitę pas globotinius skuba ir Dalia. Ji padeda susitvarkyti buityje, pasigaminti maisto. „Neslėpsiu, kartais niekur nesinori eiti. Bet tik tol, kol neišeinu iš namų. Kai jau pasiryžtu, viskas būna gerai“, – prisipažįsta moteris.
Be savanoriavimo, Daliai taip pat labai patinka rankdarbiai, ji mėgsta kruopščius darbelius – mezga riešines, neria servetėles, gamina dekupažo dirbinius, darbelius iš popieriaus. Moteris pasidžiaugia, kad bendrijoje visi kartu švenčia įvairias šventes, šiuo metu rengiamasi Velykoms. Į bendrus renginius susirenka ne tik tie, kurie lankosi bendrijoje kasdien, bet ir tie, kuriems atvykti sunkiau. Kaskart šventėms paruošiama įdomi programa, visi atsineša vaišių. Drauge minimi ir besilankančiųjų bendrijoje gimtadieniai.
„Puiku, kad yra tokia bendrija. Dažnas mūsiškis gyvena vienas, užsidaręs. Bendrija – tai galimybė išeiti iš namų, pabūti kartu su likimo draugais, prasiblaškyti. Tada ir sveikata, ir nuotaika geresnė“, – tvirtina Dalia.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė
Johanas Sebastianas Bachas
Liudvikas van Bethovenas
Volfgangas Amadėjus Mocartas
