Kas pasikeitė nuo 2006 metų rugpjūčio 23–iosios, kai naktį Breste per KGB kontroliuojamo viešbučio „Inturist“ langą paslaptingai iškrito buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) aukštas pareigūnas, diplomatas Vytautas Pociūnas?
Vardai ir veidai
Per šį „šlovingą penkmetį“ (kas ragavo sovietijos, žino šios sąvokos reikšmę) pasikeitė daug vardų ir pavardžių. Pasikeitė ministras pirmininkas, pasikeitė prezidentas. Pasikeitė Seimo dauguma, Generalinės prokuratūros (GP) vadovas ir dabar jau visa VSD vadovybė iki pavaduotojo lygio. VSD generalinis direktorius keitėsi net du kartus. Visur tarškama ir rėkiama apie reformas, rotacijas ir permainų audras.
Įspūdingiausia buvo stebėti ne tai, kaip keitėsi vardų lentelės ant didelių viršininkų kabinetų durų. Įdomu, kaip keitėsi, mutavo jų politinis įvaizdis. Krašto apsaugos ministre tapusi Rasa Juknevičienė kitados pikčiau už kitus mojavo tiesos ieškojimų, kovos su valstybės užvaldymu, garsiųjų dvylikos pažymų paviešinimo vėliava. Jai šiek tiek atsargiau pritarė dabartinis premjeras Andrius Kubilius.
Kartu ponai, pasitelkę partijos ekspertus ir kitus didžiai mokytus vyrus bei moteris, prieš Seimo rinkimus pagimdė daugiau kaip 250 puslapių programą, kurioje juodu ant balto žadėjo dideles reformas VSD, žvalgybos ir kontržvalgybos struktūrinį atskyrimą. Programos pristatymus lydėjo uolios priesaikos rasti tiesą – kas, kodėl ir kaip palydėjo V.Pociūną prie lango ir kas po mirties pasistengė jį įvairiais būdais apdergti.
Su dar didesniu permainų audros orkestro tratėjimu į olimpą žengė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ją ką nors mylėti norinti tauta ir šiandien apdovanoja didžiausiais pasitikėjimo reitingais. Tokie ryžtingi, gražūs, dvasingos liepsnos kupinomis akimis ponai bylojo iš rinkimų plakatų. Visų asmenų, kurie kaip savo rinkimų trampliną naudojo V.Pociūno, VSD reformų, kovos su „valstybininkais“ ir oligarchais kortas, nė neišvardysi. Šiandien tos kortos – giliai rankovėje (gal kada prireiks), kovotojus už reformas pakeitė rūpestingų ir dalykiškų pragmatikų, nenorinčių griauti švento stabilumo, įvaizdis. Stabilumo prireikia tada, kai vadovauti sistemai, kurią laikei negera, išrenki savus. Tada pasikeičia ir ponų bei ponių įvaizdis: kartoninis (kaip pasirodė) kalavijas virsta lazdele, kuria pasiremiama ir imama vaizduoti atsakingą rūpintojėlį. Dėl visa ko, jei kas būna nepatenkintas, pasiteiraujama: „Ar norite, kad grįžtų “valstybininkai„ ir Gediminas Kirkilas?“ Lyg ir niekas nenorėjo, nebent koks kolega Audrius Matonis, kuris neseniai žūtbūt siekė įrodyti, kad Lietuva be pilkojo kardinolo – Lietuva be ateities, o Albinas Januška labiau „kardinoliškas“ už Virgį Valentinavičių. Tik staiga pačiam premjerui A.Kubiliui ėmė ir prireikė Laimono Talat–Kelpšos, kurio, kaip „valstybininko“ išrotavimu į Gruziją buvo pasirūpinta vos perėmus valdžią, patarimų.
Koalicijos partneriai liberalcentristai tvarkingai pasirūpino buvusių VSD vadovų, linksniuotų kaip „valstybininkų“ bokštai, karjera, tačiau tai neatrodo taip nykiai kaip Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų vadovų metamorfozės. Liberalcentristai niekada neslėpė, kad jiems svarbiausia – su visais dėl visko susitarti. Šioje srityje permainų nėra.
Orderis po dvidešimties metų?
Kas dar, be karjeros ir įvaizdžio pokyčių, nauja? Prieš metus genialūs GP tyrėjai V.Pociūno byloje atliko eksperimentą, kurį galėjo padaryti ketveriais metais anksčiau, ir priėjo prie svarbios išvados, kad rezultatai duoda pagrindą toliau tęsti tyrimą. Tai, ko gero, ir viskas, kas atlikta pačioje byloje, nebent labai slapta nuveikta daug žygdarbių, apie kuriuos visuomenei net nedrąsu skelbti.
Vis reformuojamas VSD ir vis reformuojama GP, kuri vargu ar išvis dabar laikytina valdoma struktūra, spėjo apsijuokti dėl čečėnų M. ir K.Gatajevų bylos bei sukurpti keletą bylų Eglei Kusaitei ir pagrasinti visiems, kas netiki jų pasakomis. Dar spėta suskaičiuoti ir išnešti lavonus Drąsiaus Kedžio byloje, kurią patys prokurorai vadina „byla žudike“. Šiandien partiją kuriantiems Neringos Venckienės šalininkams nelabai pasisekė – jei skandalo kulminacija būtų dabar, jį būtų galima tikėtis panaudoti kaip trampliną politiniam šuoliui.
Tiek eskaluotos 12 pažymų toliau drausmingai tebeguli atokiau nuo visuomenės, tačiau „geresnėse rankose“. Vieną VSD apdovanojimą jau turintis prokuroras Justas Laucius laukia dar vieno ir toliau energingai kariauja su terorizmu, o saugumo prievaizdai ir dalis jų politinių viršininkų dabar atranda naują žaisliuką – kovą su neva baisiai vešinčiu neonacizmu ir potencialių breivikų paiešką.
Tiesa, „kadrų klausimu“ irgi nieko radikalaus nepasikeitė – tiesiog apsisuko ratas. Mutavusių kovotojų (kol jie dar nebuvo mutavę) pažadais patikėję pareigūnai, ištrenkti už sąžiningus liudijimus Seimui, atgal į darbą VSD negrąžinti, jų atsiprašyti niekas neketino. Buvęs kontržvalgybos vadas, trumpai įdarbintas vienoje energetikos įmonių, netiko A.Kubiliaus dešiniajai rankai Arvydui Sekmokui ir grįžo vairuoti taksi. Apie mažiau garsius personažus, kurie iš kontoros išėsdinti ir išmėtyti, – neverta nė prisiminti. V.Pociūno šmeižikai toliau skrebena į tuos pačius leidinius ir kriuksi tuose pačiuose eteriuose, tomis pačiomis naivių veršiukų akimis.
„Kantrybės!“ – sušuks koks partinis pragmatikas. Juk reformų rezultatai nebūna greiti. Tai dar tik vienas penkmetis... Ir tikrai. Kai praeis kokie keturi, gal ims ir atsiras koks orderis, orderiukas ar sankcija kam nors. Michailo Golovatovo istorija byloja, kad reikia maždaug tiek laiko.
Tad, vėl rinkdamiesi po reitingų karalienės langais paminėti V.Pociūno žūties penkmečio, būkite kantrūs, susikaupę ir supratingi. Nekelkite nepatogių klausimų tiems, kurie jumis taip rūpinasi. Kai kurie juk net aiškina plušantys be atostogų.
