Vis tik inžinerine prasme tai yra labai įdomūs statiniai – nėra paprasta vandenyje pristatyti 750 tonų sveriančias baidykles.
Septyni deniai
Maunselio armijos fortai – keistokai atrodančių bokštų grupės, pastatytos Temzės ir Mersio upės deltoje. Pavadinti jie juos suprojektavusio inžinieriaus Guy‘o Ansono Maunsellio vardu. Pastatė juos anglai II pasaulinio karo metu, kad padėtų karalystę apsaugoti nuo vokiečių aviacijos. Karališkajam laivynui priklausančių bokštų įgulos turėjo informuoti apie antskrydžius ir numušti priešo lėktuvus. Iš pradžių buvo planuota gana rimta bokštų sistema – Mersio upės deltoje turėjo stovėti 49 bokštai, Temzės upės deltoje – 38 bokštai, tačiau buvo pastatytas tik 21 bokštas. Šie bokštai vandenyje išdygo 1942–1943 m. ir buvo ginkluoti zenitinėmis patrankomis, juose buvo sumontuota radiolokacinė įranga.
Bokštus anglai neišbarstė jūroje bet kaip, o sujungė į grupes po septynis. Septyni bokštai tarpusavyje buvo sujungti tiltais ir sudarė armijos fortą. Vienas toks bokštas, pastatytas iš plieno ir gelžbetonio, sveria 750 tonų. Bokštus statė ne vandenyje, o laivų statybos dokuose, krante, vėliau baržomis atplukdė į vietą ir sujungė metaliniais tilteliais, kurių jau seniai nebėra. Armijos fortai turėjo numerius ir pavadinimus: „Nore“ (U5), „Red Sands“ (U6), „Shivering Sands“ (U7). Be jų anglai vandenyje buvo pastatę dar masyvesnius, bet jau kitokios konstrukcijos Maunselio jūros fortus. Keturi jūros fortai ir trys armijos fortai sudarė bendrą priešlėktuvinės gynybos sistemą – Maunselio fortus.
Įgula ir priežiūra
Armijos forto įgulą sudarė 120–165 kariškiai. Kadangi bokštai priklausė laivynui, juose tarnavo jūrų pėstininkai ir jūreiviai, o bokštai buvo vadinami deniais. Taigi tai buvo tarsi septynių denių laivas, kuris galėjo šaudyti, bet niekur negalėjo nuplaukti. Su krantu bokštus jungė telefono ryšys, kurio kabelis buvo nutiestas po vandeniu, ir radijo ryšys. Ne mažiau nei vieną kartą per savaitę į fortą buvo pristatomas dyzelinas, gėlas vanduo, maistas, šaudmenys. Autonomiškai fortas galėjo funkcionuoti mėnesį.
Fortai nebuvo skirti kautis su priešo laivais. Jie buvo gerai matomas taikinys priešų laivams, tačiau stovėjo gana seklioje vietoje, kur didelis karinis laivas būtų patekęs į spąstus, o su mažesniais laivais jie būtų susitvarkę.
Kiekvienas forto bokštas stovi ant keturių 20 m aukščio ir 1 m skersmens kojų. Jos pritvirtintos prie vandenyje esančio, 300 t sveriančio gelžbetoninio pamato, kurį sudaro keturios vienodos plokštės. Bokšto viršutinė dalis turėjo tris denius: apatinį, vidurinį ir viršutinį. Jo sienos buvo plieninės, nudažytos maskuojamąja spalva, o iš vidaus padengtos dviem hidroizoliacinės medžiagos sluoksniais. Viršutiniame denyje buvo šarvuoti parapetai.
Prie penkių iš septynių Armijos forto bokštų galėjo prisišvartuoti laivai – šie fortai turėjo visą tam reikalingą įrangą. Centriniame forto bokšte būdavo apie ketvirtis įgulos. Ten buvo sumontuoti ir trys dyzeliniai generatoriai, kurių kiekvieno galingumas buvo 30 kW ir kurie tiekdavo elektrą kitiems bokštams. Bokštuose buvo sumontuoti elektriniai keltuvai, galintys pakelti laivų atgabentus krovinius.
Reikšmė
Karo metu armijos fortai sunaikino 22 priešo lėktuvus ir 30 sparnuotų bombų „Vergeltungswaffe-1“. Labai kuklus pasirodymas, tačiau didžiausias fortų nuopelnas – ne numušti lėktuvai, o informacija apie antskrydžius: bokštai savo radiolokacinėmis priemonėmis, kurių galimybės tais laikais buvo labai ribotos, lėktuvus užfiksuodavo kur kas anksčiau, nei krante sumontuotos radiolokacijos priemonės, o tai padėdavo geriau pasiruošti priešo antskrydžiams. Kadangi dažnas nacių aviacijos tikslas būdavo vandens kelių užminavimas minomis, armijos fortai savo priemonėmis galėdavo nustatyti, kur skraidė lėktuvai, kur jie primėtė minų, tad vandens kelių valymas buvo operatyvesnis, tikslingesnis, be to, laivai, naudodamiesi armijos fortų informaciją, pavojingas zonas galėjo apiplaukti. Taigi armijos fortų reikšmė tikrai buvo didelė ir negali būti matuojama tik numuštais lėktuvais.
Likimas
Po II pasaulinio karo, 1953 m., fortai buvo palikti likimo valiai. Laivynui jų nebereikėjo. Bet dar iki to laiko, prieš kariškiams išsikraustant, tais pačiais 1953 m. norvegų laivas atsitrenkė į Armijos fortą „Nore“ ir sunaikino du jo bokštus su radiolokacijos įranga. Šio incidento metu žuvo 4 žmonės.
1963 m. laivas atsitrenkė ir sunaikino vieną „Shivering Sands“ bokštą.
1956 m. bokštus okupavo piratinės radijo stotys, kurios ten ilgai šeimininkavo, bet 7 dešimtmetyje išsikraustė. 1964 m. viename „Red Sands“ forto bokšte buvo įkurta matavimų stotis, turinti tikslą stebėti potvynių ir atoslūgių dinamiką. 1992 m. stotis išsikraustė, nes bokštas buvo pripažintas netinkami naudoti.
Jau daug metų fortai yra apleisti, tad jų patalpų būklė, kur karaliauja kirai ir kiti jūrų paukščiai, – apgailėtina. Specialistai teigia, kad daugumos šių statinių nėra tikslo restauruoti, nepaisant to, kad išorinės konstrukcijos gana geros būklės ir labai tvirtos. Tyrimai parodė, kad ir povandeninė fortų dalis yra labai geros būklės. Nė vienas fortas nėra muziejus, nors prie fortų plukdomi turistai, kurie šiuos vaiduokliškus statinius gali apžiūrėti iš išorės. Vis tik vienas forto bokštas šiuo metu yra restauruojamas.
Kol kas fortų likimas neaiškus. Visuomeninė organizacija „Project Red Sands“ siekia apsaugoti bent vieno „Red Sands“ forto statinius, nes tai – britų istorija, kuriai negalima leisti išnykti. Tačiau kol kas laikas daro tą patį, ką ir visada – ardo tai, ką žmogus pastatė. Jūroje, kur aplink sūrus vanduo, šie procesas gerokai spartesni.
