Ankstesnėje šio mūsų pasakojimo ciklo dalyje šių eilučių autorius dalinosi savo pastebėjimais apie pirmą patirtį dirbant svečiose šalyse. Apie patirtį, kurios tikrai negalima lyginti su šių dienų emigrantų nuotykiais. Tai buvo visai kitos priežastys, tikrai ne ekonominės. Na ir patys personažai buvo radikaliai pankiškai-alternatyvūs ilgaplaukiai vyrukai su lopytai džinsais.
Laikui bėgant šių eilučių autorius nutrintą odinę striukę iškeitė į švarką, o užpakalį trinti pradėjo į visai padorius kontorų krėslus. Žinoma, visokie velniai iš galvos neišgaravo. Menu, su šiokiu tokiu pavydu skaičiau jaunystės draugų laiškus iš tolimų kraštų. Vienas vyrukas iš mano Pilies gatvės kompanijos nusėdo Kanarų salose ir po kelių metų atidarė metalinės muzikos įrašų parduotuvėlę. Kitas vyrukas, neblogas fotografas, už Atlanto pradėjo vairuoti didžiulius sunkvežimius. Veždamas siuntas per pusę žemyno jis dar suspėdavo padaryti vieną kitą fotografijų ciklą apie gyvenimą greitkeliuose. Ir tai buvo dar toli gražu prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą. Tačiau ir aš buvau visai nepėsčias – darbai buvo neblogi, o visokios komandiruotės ilgainiui tapo kasdienybe. Kartelį per mėnesį kelioms dienoms ar savaitei išlėkti į Europą tapo savaime suprantamu dalyku. Didžiuosiuose Europos oro uostuose jaučiausi kaip žuvis vandenyje, o laikui bėgant Europoje praktiškai neliko neaplankytų šalių, pasas buvo pilnas visokiausių štampų ir panašiai.
Lietuvai tapus ES nare sparnus svetur pradėjo kelti tai vienas, tai kitas mano prietelių rato žmogus. Na o aš kartais nuo karto aplankydavau savo jaunystės draugus, kaimynus ar pažįstamus. Ir tuomet man susiformavo toks gana keistas stereotipas. Žinoma, būdavo atvejų, kai svetur įsikūrusiems prieteliams spausdavau ranką po kokio koncerto Vienoje, ar naujai įkurtoje dizaino studijoje, tačiau dauguma kitų atvejų įspūdžiai būdavo gana prieštaringi. Niekaip negalėjau suprasti, kad gyvenant kokiame nors Berlyne, Londone ar Madride daugiau nei metus galima būti neaplankius nė vieno muziejaus. Na, nereikia ir muziejų. Kaip gyvenant viename ir kitame Europos megapolyje galima būti nepasilankius nė viename koncerte ir nieko nežinoti apart arti esančių pigiausių parduotuvių? Keista buvo matyti, kad nėra jokios socializacijos su vietine publika. Kad išgertuvės – tai ne pasisėdėjimas kokioje nors knaipėje (kad ir nebrangioje), o daug pigiausio alkoholio mažame kambarėlyje su dar keliais tokiais pačiais likimo broliais. Atleiskite už tokius pastebėjimus, žinau kad yra ir kitaip gyvenančių, tačiau pradžioje aš mačiau būtent tai, ir tokie vaizdai mane nuteikė gana nemaloniai. Taip mano žodyne atsirado vienas drūčiai arogantiškas posakis. Kai su atostogų Lietuvon grįžusiais jaunystės draugais naikindavom viskį ir kas pasidomėdavo ar aš nesiruošiu keliauti pasidarbuoti į kokias nors svečias šalis, aš pusiau juokais atsikirsdavau: „Lietuvos bajorai į užsienį nevažiuoja“. Suprask, tave aš kada nors aplankysiu praskrisdamas, išgersim, pašnekėsim, bet dirbsiu aš kaip dirbęs Lietuvoje. Žinoma, taip sakydamas aš labai prisišnekėjau, bet tai supratau gerokai vėliau.
Viskas prasidėjo kaip po visų apdainuoto Lietuvos ir Europos ekonomikos kilimo prasidėjo krizė. Iš pradžių labai solidžioje kontoroje tris mėnesius dirbau negaudamas algos – ambicijų kupinam statybų koncernui, kuris gerais laikais buvo sugalvojęs įsigyti ir radijo stotį, baigėsi pinigai. Pinigai – mažytė gyvenimo smulkmena. Bet kai tris mėnesius kiekvieną dieną į darbą ir iš darbo automobiliu pravažiuoji beveik 200 kilometrų, pradeda erzinti net ir išlaidos kurui. Tačiau sprendimą radau – mano dukrytei tuomet tik ką buvo sukakę metai, tad nusprendžiau išeiti tėvystės atostogų. Likusius metus pratempiau bajoriškai, o vėliau iš kontoros prisiteisiau ir skolas. Tačiau metai prabėgo, dirbti reikia, o pinigai mano profesinėje srityje jau buvo visai kitokie... Na gerai, aš profesionalas, turiu nemenką patirtį. Tad darbą radau lyg ir be didesnio vargo. Tačiau netrukus kažkaip pradėjo nesueiti galai. Prisipažinsiu, aš plevėsa ir švaistūnas. Nemoku aš taupyti. Juk ne veltui sakoma, kad prie gero greitai priprantama. Taigi, bankininkai pradėjo skambinti ne siūlydami pinigų, o piktokai teiraudamiesi kada jie gaus vieną ar kitą mano kredito įmoką. Metus kitus pratempiau visai pusė velnio balansuodamas, dirbau keliuose darbuose vienu metu, tačiau vieną dieną trapus asmeninių finansų kortų namelis griuvo... Tačiau apie tai – jau kitoje šio ciklo pasakojimų dalyje.
