Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio proga portalas tv3.lt pristato straipsnių ir interviu ciklą apie reikšmingiausius praeities politinius veikėjus ir įvykius.
A. Paulauskui politinis gyvenimas negailėjo išbandymų. Vienas skaudžiausių gyvenimo smūgių – tai 1997 metais pralaimėti prezidento rinkimai. Tik 0,4 proc. rinkėjų balsų jis atsiliko nuo pagrindinio varžovo Valdo Adamkaus.
„Tuo metu jaučiausi labai blogai, nes buvo pademonstruota, kad Lietuvoje neveikia nei Konstitucija, nei įstatymai, nei teisinės valstybės principai. Visi supranta, kad Adamkus negalėjo laimėti. Buvo peržengta per Konstituciją“, – tv3.lt kalbėjo A. Paulauskas.
Prieš trisdešimt metų, Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, jūs dirbote prokuratūroje. Kaip jūs buvote paskirtas Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru?
Įvykiai iki 1990-ųjų Kovos 11-osios judėjo jau nuo kokių 1988 metų. Tuo metu dirbau prokuratūroje centriniame aparate ir gana aktyviai dalyvavau visuose Sąjūdžio renginiuose. Iš senosios nomenklatūros buvo bandymų mus paspausti per baudžiamąją teisę. Aš pats tiesiogiai neturėjau kažkokių bylų ar sprendimų, bet prokuratūroje tokie dalykai buvo sprendžiami. Prokuratūroje buvo labai aktyvi Sąjūdžio grupė. Daugybė signatarų išėjo iš prokuratūros kaip Sabutis, Bičkauskas, Žemelis, Juknevičius ir kiti. Šie žmonės nuėjo į rinkimus.
Kovo 11-oji buvo visų tų įvykių ir Lietuvoje įvykusių atgimimo daigų tęsinys. Tą lemtingąją Kovo 11-ąją aš buvau darbo vietoje, prokuratūroje. Su visais stebėjome tiesiogines transliacijas, iki išnaktų keitėsi simboliai ir kiti dalykai. Tuo metu mes tuo gyvenome. Ar tuo tikėjome? Kai esi judėjimo branduolyje, tai tu negali netikėti, negali kitokios pozicijos parodyti, nes tu paskui save vedi žmones ir didelį kolektyvą. Jei pradėtum kažkaip abejoti – tai būtų didžiausia klaida.
Mano paskyrimas prokuroru buvo kovo 22 dieną, praėjus dešimčiai dienų. Ta įtampa po Kovo 11-osios vis augo. Mes tikėjomės, kad iš Maskvos turi būti kažkokia reakcija. Bet ji buvo tokia daugiau žodinė ir bandymai išgąsdinti. Kovo 22 dieną mane į savo kabinetą pasikvietė Vytautas Landsbergis. Sakė, kad manęs nepažįsta, bet rekomendacijas gavo geras. Sakė apie iš Maskvos naktį traukiniu atvykstančią didelę delegaciją – iš SSRS prokuratūros, vidaus reikalų, saugumo (tuometinės KGB – aut. past.), kariuomenės.
Jie turėjo įvertinti Lietuvoje padėtį ir pristatyti savo matymą, ką daryti, kad situacija būtų suvaldyta ir sukontroliuota. V. Landsbergis sakė, kad delegaciją iš Maskvos jau turi pasitikti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos paskirtas prokuroras. Iki tol prokuratūra buvo SSRS centralizuota ir sąjunginė organizacija – Lietuvos prokuratūra buvo tik jos dalimi.
Mano paskyrimas buvo akibrokštas, demonstracija, kad nuo dabar Lietuva pati skirs visus pareigūnus ir prokurorus. Tuo metu veikė pagrindinis įstatymas, kuris buvo kaip laikinoji Konstitucija ir ten buvo numatytas LR prokuroro paskyrimas.
Ar sunku buvo apsispręsti? Per kiek laiko priėmėte sprendimą tapti generaliniu prokuroru?
Nebuvo sunku apsispręsti, nes buvau jau to atgimimo dalyvis. Tik supratau, kad ta našta kris ne tik ant manęs, bet ir visos šeimos, mūsų mažų vaikų. Tuo metu su žmona perėjome Gedimino prospektą, tuo metu dar vadinamą Lenino vardu. Pakalbėjome ir pasvarstėme. V. Landsbergis prašė atsakyti per porą valandų. Pasitaręs su šeima paskambinau jam ir pasakiau, kad sutinku.
Tuomet V. Landsbergis pasakė ateiti vakare į Aukščiausiąją Tarybą. Apie 17 valandą atėjau, o po valandos jau buvau paskirtas ir kalbėjau parlamento tribūnoje. Uždavė daug klausimų – kaip sutiksiu Maskvos delegaciją, ką jiems pasakysiu. Prisimenu, kaip pasakiau, kad čia galioja Lietuvos įstatymai ir Lietuvos Konstitucija, laikinasis pagrindinis įstatymas.
Pažymėjau, kad mes kalbėsimės kaip dviejų nepriklausomų valstybių atstovai. Tuo metu man buvo 36-eri. Buvau jau subrendęs ir apie dešimt metų pradirbęs prokuratūros sistemoje. Man ta sistema jau buvo pažįstama, bet niekas negalėjo prognozuoti, kaip viskas toliau vystysis.
Buvote tvirtai nusiteikęs pasitikti iš Maskvos atvykstantį pareigūnų desantą. Kaip jums sekėsi?
Atvykę iš Maskvos prokuratūros darbuotojai mane gąsdino, kad nuteis šešeriems metams. Savaitę laiko jie važinėjo po Lietuvą ir viską derino. Po savaitės į mano kabinetą įžengė SSRS generalinio prokuroro pirmasis pavaduotojas Vasiljevas su visa svita. Atvežė iš Kaliningrado karinį prokurorą Petrauską, o vėliau jį pristatė kaip Lietuvos patikėtinį iš Maskvos. Jie atvežė įsakymą, kad aš esu išmetamas iš prokuratūros.
Pradėjo skaityti man įsakymą, kad aš pažeidžiau SSRS Konstituciją, SSRS prokuratūros įstatymą, etiką ir visą kitą. Grasino, kad mane išmeta iš prokuratūros, atima visus laipsnius. Tą įsakymą per dieną skaitė kokius tris kartus. Aš išties buvau išmestas, bet pasakiau, kad jų įsakymai mums negalioja, kad esu paskirtas Aukščiausiosios Tarybos. Tai buvo kovo 30 diena. Dabar tą dieną Generalinė prokuratūra švenčia savo gimimą.
Tas jų žingsnis ir išmetimas iš prokuratūros man padėjo labai aiškiai atsistoti ant kojų. Supratau, kad neturiu kito kelio. Pavyzdžiui, Vidaus reikalų ministerija ar kiti dar palaikydavo kažkokius santykius su Maskva. Bet jiems to reikėjo, nes juos jungė ginkluotė ir kiti dalykai.
Aš iškėliau klausimą – tie, kurie nori būti LR prokuratūros darbuotojais, turi parašyti pareiškimą. Ir apie 80 procentų jų parašė. Tik maža dalis jų pareiškė, kad nepripažįsta Kovo 11-osios ir laikysis ankstesnės pozicijos. Petrauskas tapo Maskvos statytiniu ir jie pamatė, kad kolektyvas pasuko su manimi.
Vėliau jie įvedė kariuomenę į prokuratūros pastatą. Pirmajame aukšte įsirengė kareivines – atvežė visus ginklus ir okupavo visą pastatą. Aš buvau išmestas, bet mūsų darbuotojus, nors jie parašė pareiškimus, kad dirbs Lietuvos valstybėje, įleisdavo į pastatą. Jei jie išeidavo iš darbo ir priimdavau naują darbuotoją, tai nepatekdavo. Prie prokuratūros susirinkę gyventojai piketuodavo – ten buvo daug įtampos.
Tokia situacija tęsėsi pusantrų metų. Mes dirbome per penkias vietas. Kai 1991 metais Maskvoje įvyko pučas, tada visi prokurorai pabėgo iš Lietuvos. Tuomet aš grįžau į tą pastatą Smetonos gatvėje.
Kaip tuos pusantrų metų jums pavyko dirbti – tirti nusikaltimus, atsilaikyti prieš SSRS agresiją, grasinimus?
Daug kas nepriklausė nuo mūsų. Jei Sausio 13-ąją būtų įvykęs Seimo šturmas ar ta karinė agresija būtų besitęsusi toliau, mes nieko negalėjome pastatyti prieš – neturėjome karinių pajėgų. Prieš kariuomenę mes nebūtume atsilaikę. Mums padėjo sėkmė ar Dievo palaima. Bet tai, kas priklausė nuo mūsų, mes darėme kasdien. Bandėme įtvirtinti Lietuvos įstatymus, nepriklausomybę ir tai demonstravome.
Buvo sutarta su kariškiais, kad jie bus dislokuoti savo daliniuose, kad neišeis į išorę be leidimo. Buvo atvejų, kai išėję kariškiai padarė nusikaltimų, vagysčių ar net nužudymų. Mes juos suimdavome. Bet buvo visiškai atskira karinė prokuratūra, kuri tirdavo karinius nusikaltimus, o karinis tribunolas juos teisdavo. Pas mus tokių nebuvo, todėl mes suimdavome, bet skambindavo koks pulko vadas ir reikalaudavo atiduoti jų kareivį. Sakydavome, kad ne, nes jis pas mus padarė nusikaltimą ir bus teisiamas Lietuvoje.
Pamenu atvejį, kai Prienuose buvome uždarę į areštinę jų asmenis, tai sulaukiau gąsdinimų, kad atvažiuos su tanku ir sulygins areštinę. Pasakiau, kad atvažiuotų ir lygintų. Petrausko prokurorai nebuvo pripažįstami Lietuvoje, bet jie mums nuolat trukdė – neįleisdavo į pastatą, jei reikėdavo vykti į įvykį, tai neleisdavo paimti kriminalistinės technikos. Ne kiekvienas tai atlaikydavo, daug žmonių išėjo. Kai kurie jų sakė negalintys ištverti, kai juos su automatu „palydi“ ir „išlydi“ prokuratūros patalpose. Vėliau skilo ir policija.
Per tuos pusantrų metų reikėjo ne tik dirbti prokuratūroje, bet ir atlikti politinį darbą bei įrodyti visuomenei, kad prokuratūra yra gyva – dirba ir tiria. Pavyzdžiui, Sausio 13-osios byla. Jei mes nebūtume tyrę savo dalies ir vėliau gavę antrą dalį iš Rusijos – tai tos bylos niekada nebūtų buvę. Taip pat ir Medininkų žudynių byla. Tai ne baudžiamoji byla, bet karinė agresija ir nusikaltimas.
Ar visuomenė tikėjo ir pasitikėjo tuometine Lietuvos prokuratūra?
Kas įdomiausia, kad tuo metu pasitikėjimas prokuratūra buvo labai aukštas. Vargu, ar kada nors dar bus toks pasiektas. Žmonės ėjo prie prokuratūros – gynė ją su plakatais: „Petrauskas namo!“ Buvo didžiulis palaikymas. Kiek sulaukdavome laiškų ir telegramų. Tas palaikymas mums ir davė įkvėpimą. Palaikė visi – medikai, kunigai, paprasti gyventojai. Visi rašė, sveikino ir siuntė telegramas.
Vėliau į kitas respublikas ir dabar jau nepriklausomas valstybes kaip Ukraina, Baltarusija pasiuntėme žinią, kad Lietuvoje įkurta prokuratūra ir jau esame savarankiški. Nuo visų oficialių vadų gavome atsakymus, kad nepripažįsta mūsų ir esame sistemos griovėjai. Bet atsimenu vienintelį laišką iš Kirgizijos ar Uzbekijos prokuratūros ir jie atsakė: „Sveikiname jus“. Tai pakabinome jį prokuratūros pastate, kad Petrauskui nervus pagadintume.
Vėliau užmezgėme ryšius su Lenkijos prokuratūra, kuri mums labai daug padėjo. Sausio 13-osios byloje jie tyrė ir darė balistines ekspertizes. Vėliau užmezgėme ryšius su čekų ir kitomis Europos prokuratūromis. Su latviais bei estais pradėjome bendrauti.
Kaip jums sekėsi bendrauti ir palaikyti ryšius su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku V. Landsbergiu?
Mūsų santykiai buvo labai artimi. Pavyzdžiui, dabar prokuroro niekas nemato Seime. Tuo metu nebuvo savaitės, kad po du kartus tribūnoje nestovėčiau. Pakėlus stenogramas, būtų matoma, kiek visais atvejais turėjau komentuoti. Buvo labai daug įvykių – susišaudymai, užpuolimai, SSRS gaudė į kariuomenę. Visais klausimais reikėjo man pasisakyti, kaip vyksta tyrimas ir kas daroma toliau.
Pavyzdžiui, Naujoje Vilnioje nuo kariuomenės buvo paslėpti mūsų jaunuoliai. Tuomet nusileido desantininkai, išdaužė duris, sumušė apsauginius, sugaudė tuos mūsų jaunuolius ir visus išvežė į įvairias Sąjungos vietas tarnauti. Tuomet Seime turėjau pasakyti, kas tuo metu vyko, kiek nukentėjo, kiek išvežė. Tačiau dar iki šiol nėra iki galo aišku, kas ten viską suniokojo.
Tuo metu buvo sudėtinga ne tik politinė, bet ir kriminalinė situacija. Kaip pavyko su tuo tvarkytis?
Nusikalstamumas vis augo. Jei 1989 metais buvo apie 130 nužudymų per metus, tai 1991 ar 1992 metais apie 500–700. Atsirado ginklai, narkotikai, prasidėjo sprogdinimai, šaudymai ir verslo reikalai bei reketai. Kriminalinis pasaulis tiesiog subujojo.
Galbūt žmonės ateities nematė ir buvo tokia nuostata: „Gyvenk ta diena“. Tai labai jautėsi. Iš sistemos daug profesionalių žmonių pasitraukė. Dar ir atlyginimus mokėjo talonais.
Po to reikėjo įdėti daug pastangų, kad tai būtų sutramdyta. Buvo sukurtas prevencinis įstatymas. Reikėjo parodyti, kad valdžia su jais nesitaikstys, kad mūsų rankose, o ne jų yra galia. Vilniaus brigada net sakydavo: „Mes valdome Vilnių“. Nuo 2004 metų įvyko lūžis – mes perlaužėme tą situaciją.
1997 metais per prezidento rinkimus jūs tik puse procento rinkėjų balsų atsilikote nuo pagrindinio varžovo V. Adamkaus.
Ne puse, o 0,4 procento. Skyrėsi tik 14 tūkstančių balsų. Visi supranta, kad Adamkus negalėjo laimėti. Konstitucijoje yra numatyta, kas gali būti kandidatu į prezidento postą. Reikia Lietuvoje išgyventi mažiausiai trejus metus. Todėl V. Adamkus negalėjo būti registruotas kandidatu. Buvo peržengta per Konstituciją.
Buvo ir teismas, kuris priėmė sprendimą. Aš nebuvau to teismo šalis, skųsti negalėjau ir taip viskas liko. Esu 100 procentų įsitikinęs, kad viskas turėjo būti kitaip.
Bet buvo labai nesąžiningi rinkimai, tokių panašių net sunku kažkur kitur surasti. Buvo sukurta speciali grupė, kuri sekė mane, rinko duomenis. Dabar kalba, kad Valstybės saugomo departamentas seka, tai yra vaikų pasakos palyginus su tuo, ką jie išdarinėjo.
2006 metais balandžio 11 d. Seime buvo inicijuotas nepasitikėjimas, po kurio jūs buvote nušalintas iš Seimo pirmininko posto. Per opozicijos inicijuotą slaptą balsavimą jo nušalinimui iš parlamento vadovo pareigų pritarė net 94 parlamentarai. Kolegos jūsų taip pat nepalaikė?
Tai buvo smūgis. Juo labiau, kad mane išdavė tie patys koalicijos partneriai. Tai buvo skaudžiausia. Už poros metų paaiškėjo, kad iš Seimo kanceliarijos kasos pavogė 1 milijoną litų, bet niekas tuo metu nekalbėjo apie Seimo pirmininko atstatydinimą.
Seimo pirmininko pareigybė yra politinė. Jei turi tvirtą politinį užnugarį – tai tu dirbi. Jei ne, tai ne. Puikus pavyzdys ir dabartinėje valdžioje. Kai toks balaganas Seime, tai Viktoras Pranckietis ir plūduriuoja, bet iš esmės jis neturi jokios galios.
Kovo 11-ąją minime Lietuvos valstybės atkūrimo trisdešimtmetį. Kaip jūsų akimis pasikeitė situacija nuo nepriklausomybės užuomazgų iki dabar?
Viskas apvirto aukštyn kojomis, net sunku sulyginti. Šiandien Lietuvoje aš nieko nepasigendu. Esu iš tų žmonių, jei reikia, tai atsiraitoju rankoves ir darau. Svarbu nesėdėti ir neverkti. Galbūt galima daug kalbėti apie ekonomiką, teisę ir kitus dalykus, bet idealių valstybių nėra.
Ilgą laiką dirbote advokatu ir dabar vėl sukate į politiką, į Seimą kartu su Remigijumi Žemaitaičiu, Artūru Zuoku, su vienu sąrašu „Laisvė ir teisingumas“. Kodėl jums vėl prireikė politikos?
Apie Seimą dar nieko nesakiau, dar neaišku, ar aš eisiu į tą Seimą, ar neisiu. Man patinka galimybė veikti, daryti ir matyti rezultatus. Man gyvenime pasisekė. Visur, kur dirbau, palikau didelį pėdsaką. Prokuratūroje buvau sistemos kūrėjas, nes pirmieji du įstatymai buvo parašyti mano rankomis ir pristatyti Seime. Po to įsisuko tas mechanizmas.
2000 metais atėjome į Seimą, iš karto užgriuvo NATO, Europos Sąjunga. Buvome atsiliekančiųjų sąraše, sakė, kad niekur neįstosime. Tuo metu konservatoriai buvo valdžioje ir buvo tiek apsileidę. Buvo parengę gal septynis straipsnius, o reikėjo padaryti 32. Per tris metus reikėjo parengti, priimti ir suderinti tiek įstatymų. Reikėjo įrodyti, kad mes padarėme pažangą. Tai buvo gigantiškas darbas ir mes įstojome į NATO, tinkamai susiklostė politiniai įvykiai.
Manau, kad dabar reikėtų padirbėti ties teisėsaugos institucijomis. Matau, kad yra nemažai taisytinų dalykų. Reikėtų tvarkyti visą sistemą – pradedant policija, prokuratūra, žvalgyba ir baigiant teismais. Dabar daug kalbama apie žvalgybą, tai mes ją turime taip pat sutvarkyti, kad ji būtų kontroliuojama ir atskaitinga.
Ačiū už pokalbį.
