Olego Tabakovo vadovaujamoje studijoje Maskvos Dailės teatro didžiojoje scenoje lietuvis Mindaugas Karbauskis, vadinamas vienu gabiausių rusų naujosios kartos režisierių, pastatė žinomą Antono Čechovo pjesę “Dėdė Vania”. Muziką spektakliui sukūrė kompozitorius Giedrius Puskunigis, pagrindinį profesoriaus Seriabriakovo vaidmenį spektaklyje atlieka O. Tabakovas.
“Omni laiko” skaitytojams siūlome keletą rusų kritikų nuomonių apie M. Karbauskio ir G. Puskunigio darbą, kurio premjera įvyko gegužės 18 d.
“Būdamas protingas žmogus, Karbauskis, suprantama, žinojo, kad jo “Dėdę Vanią” lygins su Dodino pastatymu.Buvo kilęs realus pavojus, kad Karbauskis berniūkštiškai (juk jis dar toks jaunas) puls kovoti su šiuo režisūros patriarchu. Nė kiek. Kartų konfliktu čia nė nekvepia” (Gleb Sitkovskij. Šviesa langelyje. Gazeta, 2004.05.20).
“Vienas iš pačių profesionaliausių mūsų jaunųjų režisierių Karbauskis vėl pademonstravo sugebėjimą tiksliai įtilpti duotame formate, surasti bendrą kalbą su pasiūlytu aktorių ansambliu. Jis “Dėdę Vanią” pastatė su reta gracija, kurios samprata - mokėjimas eikvoti veiksmui ne daugiau pastangų, negu reikia. Jis nesistengė surasti nežinomą Čechovo pjesės rakursą, bet įtikinamai tiksliai pastatė mizanscenų judėjimą ir ritmų kaitą, nuotaikos ir atmosferos pokyčius. Režisūrinius brūkšnelius ir taškus jis dėliojo kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio frazėmis” (Olga Egošina. Namas su langais į salę. Novyje izvestija, 2004.05.20).
“Nesiruošiu tvirtinti, kad Mindaugo Karbauskio spektaklis, pastatytas pagrindinėje Maskvos Dailės teatro scenoje, įeis į istoriją, kad jis genialus ir pan. Kaip tik spektakliai, paženklinti režisūrinio ir aktorinio genialumo ženklu, dabar dažniausiai pasirodo esą “teatru ne visiems” (akivaizdžiausias įrodymas - Nekrošiaus pastatymai). Svarbu pasakyti, kad pastatymas, dekoracijos, aktorių vaidyba “Dėdėje Vanioje” turiningi ir gražūs. Dieve mano, kiek daug šiame spektaklyje sugalvota tinkamai ir padaryta su skoniu - su džiugiu ir dėkingu požiūriu į gyvenimą” (Aleksandr Sokolianskij. Daugiau už gyvenimą. Vremia novosteij, 2004.05.20).
“Mindaugo Karbauskio “Dėdė Vania” labai panašus į “Vyšnių sodą”. Pirmiausia muzikos dėka - ji sunki, veržli, lyg vieningas trūkusios stygos garsas. Muzika padeda aktoriams, kartais paskleidžia nepakeliamą nelyginant danties skausmas liūdesį...” (Jelena Jampolskaja. Apie hamako žalą. Russkij kurjer, 2004.05.20).
“Minimalistinė, liūdesio ir kažkokio sauso iškilmingumo kupina Giedriaus Puskunigio muzika palaiko Astrovą savo nuolankiais ir vyriškais kordais” (Alena Karas. Kaimo romansas. Rossijskaja gazeta, 2004.05.20).
“?ai, ko negalima paliesti rankomis, bet kas daro gyvenimą nepakeliamą, režisierius pamėgino suausti visų pirma iš muzikos. Ir tik garsai, primenantys įkyrų lašėjimą, nuo piano perauga į forte. Bet kas skamba taip poetiškai, iš tikrųjų stabdo vaidybos tempą, kuris buvo toks aiškus iš pradžių, ir pranašauja sprogimą padorioje šeimoje” (Marina Raikina. “Dėdė Vania” prieš “Žuvėdrą”. Moskovskij komsomolec, 2004.05.20).