Maršrutas neįprastas: jokių kremlių ir Arbato blizgesių, gluminančių kainų ir parduotuvių turtuoliams, valdžios diktatūros ir neapykantos „pribaltams“.
Antrą konferencijos dieną žvelgiant į dalyvių ratą vožteli mintis: tai yra tie veidai, kurių nepamatysi per Rusijos televizijas. Ir Maskva, kurios nėra masinės informacijos vaizduose. Bet ta pati Maskva, kurioje gyvena ir po kurią keliauja milijonai jos gyventojų. Šalia „Kolcevaja doroga“ ar vos už jos. Miestas-didvyris, nes didvyriai tie, kurie ten bando gyventi.
„Vaizduotės fabrikai“ – konferencija, skirta panagrinėti Europos ir Rusijos patirtis apie pramoninių erdvių pavertimą šiuolaikinės kultūros ir meno centrais. Aktuali tema, ypač Rusijai, tačiau konferenciją rėmė ne miesto valdžia (kaip ir tokių centrų kūrimąsi), o prancūzų kultūros centras, ES, Fordo fondai ir savo dalyvavimu – įvairių Europos šalių centrų nariai. Kone disidentiška. Bet tie Rusijos meno centrų entuziastai viliasi, kad ateis tas geresnis laikas, kad sunkumai – laikini kaip Spalio revoliucijos padariniai; jiems dar būdingas ir seniau girdėtas, ir mums nesvetimas nusilenkimas prieš Vakarų patirtis – skirtingai nuo aukštinančios Rusiją valdžios, o jų lūpose žodis „demokratija“ skamba natūraliai kaip gyvybiška siekiamybė.
Vaizduotės fabrikų tema aktuali Rusijai, nes: jei Europos miestuose gamyklų plotai užima iki 1,5 proc. miesto teritorijos, tai pačioje Maskvoje jie siekia 15 proc., o kur nors Sibire – ir visus 40! Juk patys miestai buvo statomi toms gamykloms aptarnauti.
(Ekskursas į Lietuvą: prieš keletą metų buvo sudarytas tik Alytaus ir Utenos kūrybinių industrijų žemėlapis. Ar jis buvo kam nors naudingas? Ar dabar galima būtų jį praturtinti beužsidarančiu „Snaigės“ fabriku ir pasiūlyti darbininkams keisti savo funkcijas į aptarnaujančius menininkus?)
Antra svarbi detalė – meno cechinio uždarumo laikai taip pat praėjo, todėl kaip tik tokie centrai tampa multifunkciniais meno židiniais, kur jungiama dailė ir teatras, kinas ir muzika. Jungiama, suprantama, ir dėl to, kad kur nors tolimame mieste yra tik vienas valdžios varganų išlaikomas vaizduojamojo meno centras ar vangiai dirbantis muziejus, ir greta jo – nerandanti patalpų scenos menininkų grupė (nors visgi daugiau vyrauja vizualieji menai), į kurią valdžiai taip pat nusispjauti. O ir pačioje Maskvoje naujosios galerijos išaugusios vien privačių pinigų dėka – arba dėl privataus lobizmo (kičo meistro Zurabo Ceretelio personalinė menų akademija). To „inter“ ir patiems menininkams, ypač jauniesiems, trūksta kaip gryno oro aukštų kaminų ir bespalvio pramoninio peizažo fone. Tačiau – net pavydu pamačius, kaip jau kuris laikas šios industrijos veržiasi į virtualiąją erdvę, rengdamos bent jau teorinę-ideologinę revoliuciją. Maža to – net kai kuriose Maskvos vidurinėse mokyklose jau dėstoma kūrybinių industrijų disciplina (!!! – palyginimui: mūsų žiniasklaida net kalbėti apie jas dar nežino kaip).
Maskvos menų centro „Cechas“ pastatai popieriaus fabrike
Rusijoje kai kurių fabrikų dūmai nebegraužia akių: jie uždaryti, o, sako suskaičiavusi tuos erdvės procentus ir galimybes juos versti meno centrais Jelena Zelencova, „Kūrybinių industrijų“ agentūros direktorė, gamyklos tampa ir atminties paveldo objektu: ten, kur dirbo seneliai, dabar atklysta jų anūkai apsilankyti ir susipažinti su šia – iš pirmo žvilgsnio – kontr-kultūra. „Kontr“ egzistuoja taip pat kaip atmintis – pavyzdžiui, iki perestroikos Maskvoje roko „nebuvo“, nes grupės galėjo koncertuoti tik už „Kolcevaja doroga“, vadinasi, tuo metu – beveik pamaskvėje. Dabar tos vietos, miestui beviltiškai ir nežmogiškai plečiantis, atsiduria jau centre. Kartais įvyksta vadinamoji rejuvenacija – miesto erdvių atgaivinimas. Po keleto meninių projektų ir atidarytų prabangiausių meno salių konditerijos fabrike „Krasnyj Oktiabr“, kur dabar vyksta Larry Gagosiano kolekcijos paroda, šiandien jau vystomas didžiausias brangiausių Maskvoje apartamentų projektas, kur dalyvauja garsiausi britų architektai (Normanas Fosteris apkritai, atrodo, Maskvos nepalieka).
Sibire neišnaudotos apleistos geležinkelių stotys, Permėje centras kuriasi upės uosto pastate (nuostabi ano amžiaus ketvirto dešimtmečio architektūra!), o Petrozavodske, viliamasi, pavyks valdžią įtikinti menams atiduoti uždarytą traktorių gamyklą. Plotai – ne Menų spaustuvės beveik keturi tūkstančiai kvadratų. Ten matuojama hektarais.
Jekaterinburge, kurio „brendas“ – riba tarp Europos ir Azijos, riboženklis kilnojamas, idant turistai galėtų nusifotografuoti prie tos žemynų sandūros centre, o ne tikroje jos vietoje. Po projekto „Pasivaikščiojimai ieškant kultūros“ (Progulki za kultūroj) ir suradus tinkamų jai vietų atėjo laikas kitam projektui – „Pasivaikščiojimai ieškant investitorių“ (Progulki za investorom).
Imperatyvas kūrėjams: „Vergai, kurkite!“
Sankt Peterburge jau 15 metų švęs vizualiųjų menų centras „Puškinskaja 10“, pirmiausia užėmęs apleistą namą, vėliau jį gynęs nuo privatizavimo įvairiomis akcijomis, „Akvariumo“ ir DDT koncertais. Dabar jie atrodo kiek pavargę, bet vis dar besilaikantys auštojo meno kanonų ir neįsileidžiantys „bet ko“. O loftų projektas „Etažy“, pradėjęs kurti galerijas nuo 5 aukšto, nusileido iki žemės ir tapo viena madingiausių „antrosios sostinės“ vietų, į kurias nuvykti net madų pasaulio žvaigždėms tiesiog būtina.
Kaliningrade centrams panaudojami povandeniniai laivai – „Vitiaz“ jau tapo pirmuoju pasaulio vandenynų muziejumi, dar tikimasi paversti muziejumi žvejybinį tralą. Bet tai – pavieniai reti pavyzdžiai. Maskva ir Sankt Peterburgas jau gali girtis turintys šiokią tokią sistemą. Su savomis, rusiškomis erdvių transformacijos ypatybėmis. Bet išklausius įvairių meno centrų netradicinėse erdvėse prisistatymų, peržvelgus anų metų nuotraukas, iškyla savotiškas deja vu įspūdis: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų miestų apleistų erdvių okupacijos 1989-1990 metais ir vėliau vyko lygiai taip pat, meno demokratizacijos metodai buvo tie patys, tik vėliau pasukta skirtingais keliais. Panašumai – visur valdžia nekokia. Skirtumai – mes gavome beveik demokratišką valdžią, Maskva – autokratiškus milijonierius. Kas daugiau laimėjo?
Apie geriausius Maskvos pavyzdžius ir asmenines iniciatyvas – rytojaus dieną.
