Kelionės svetur dažnai atveria nežinotas vietas tavoje erdvėje. Ir net kasdienybė, o ne ekstremalumai išryškina tai, ko net negalėjai įtarti esant. Pavyzdžiui, viduriniojo Lietuvos sluoksnio. O jis yra, ir ne toks jau menkas.
Tas pavadinimo „arba...“ yra itin sąlygiškas ir kiek ironiškas, nes nesiruošiu aptarti politinių bendrakeleivių pažiūrų, net nežinau jų. Tai greičiau – ironiška pastaba sau ir kitiems, verdantiems savose sultyse ir iki šiol nežinantiems nė vieno, balsavusio už Paksą.
Tai nebuvo kelionė į pragarą, ir jokių skandalų per ją negimė. Keliauti galėjau bet kur, bet iš esmės nukeliavau į tą Lietuvos vidurį, kurio nemaniau esant. Visgi galva tebemąsto opozicijomis, ir inteligentą atsveria dvasios ubagas (pageidautina – turtingas), turčių - bomžas (pageidautina – dvasingas). O kad opozicijos seniai ištirpo, žinojau tik teoriškai. Tai ir še tau realybę į dantis.Pirmiausia išsiginu, tai nebus išsami sociologinė analizė. Tik keletas bruožų, leidžiančių toliau daryti išvadas, pastebėti tuos bruožus kitur ir juos tęsti iki gan aiškaus didžiulio – o gal net didžiausio Lietuvoje sluoksnio – nusakymo. Tas sluoksnis paneigia teorinius teiginius, kad viduriniojo sluoksnio pas mus nėra. Nematome, nesusidūrėme – dar nereiškia, kad nėra. Čia ne katalogas „Visa Lietuva“.
Pasitaikius gan pigiai ir simpatingai kelionei į karščiu alsuojančius Pietus, susigundžiau. Ir čia jau padariau seną idealistinę klaidą: pigu pas mus negali būti simpatinga. Nebent iš antrų rankų, o kelionė “iš antrų akių“ vargu ar gali būti ne per televizorių.
Pirmą dieną žmonės buriuojasi tik porelėmis. Nieko, manau, susijungs, vakare jau bus draugiškesni, o į kelionės pabaigą verks, negalės išsiskirti, tęs santykius jau darbo laukuose. Nė velnio. Porelės liko ištikimos tik viena kitai, bet jokių “menage a quatre“. Susivienijo, kaip visada, tik autobuso “galiorka”. Suvienyta pažiūrų ir gyvenimo būdo.
Pradėsime nuo bendrų bruožų. Paveikslas ryto saulėje: pusryčiai, švediškas stalas. Startas duotas, ir stalas atakuojamas. Iš visų pusių, visų amžiaus grupių žmonių. Jis nušluojamas per 0,5 min. Plėšrūnai laukia kito padavėjo padėklo. Šis tuoj pat sudorojamas. Dar kito. Vėl ištuštėja su azartiniu pagreičiu. Dabar galima atsipūsti ir eiti užkrimsti. 8.00 valandos pusryčiams pagyvenusi moteriškė “kurorto dietai“ atsineša 6 dešreles, porą kiaušinių, dar lėkštę kitokio gėrio. Ar suvalgo, ar išsineša, neįdomu. Kitą dieną puolimas atslūgsta: suprantama, kad padavėjas nugalėjo, jo padėklai taip greitai neištuštinami ir vis nešami nauji. Paskutinę dieną vėl ataka: prisimeni, kad šiandien nenumatyta vakarienė. Grūstis prie stalo - dienos atributas, ir tada prisimeni, kad ir kelionių agentūra vadinasi “Grūda“.
Prie stalo, ne, apskritai jų leksikone nėra žodžių “labas rytas“, “laba diena“, “prašau“, “atsiprašau“. Vietoj jų - “Danuuute, ką man paėmei? Aš tau dešros įdėjauuu!“ Jie palydimi intensyviu alkūnių ir užpakalių darbu (jau teks ištrinti iš leksikos ir “užstojo krūtine plačia“), siekiant atriboti priešininkus nuo lovio. O priešu galima tapti labai paprastai: tereikia iš panosės kažką paimti. Rytinį pasisveikinimą pakeis šnypštimas ir akių ietys.
Tai tinka visoms amžiaus grupėms ir lytims. Vyriškoji, paprastai santūri, kartais gali būti dar griežtesnė: kas nors nepatiks - pasiūlys į snukį, ir tiek. Neduos, bet išsilies žodžiais. Nesitikėkite, žmonos neims glostyti jų rankų ar nugarų ir nesakys “Antanai, na ką tu, liaukis!“ Čia tau ne Avyžiaus romanas. Vyras sako - vyras žino. Moters teisės - piniginėje ir kituose intymiuose pasauliuose.
Tokius dalykus puikiai išmano agentūros gidė. Keliskart perspėja neimti duonos nuo stalo, pagėdija, kad lietuviai nekaip užsienyje atrodys. Pati puikiai žino ir tai, ko jiems reikia (nes kaip visada, masėse orientuojamasi į patį žemiausią lygį, žr. televiziją, menus, politiką). Ir masės kuoduotų gagų patenkintos rėkia: “Vadovyyyte, jau į kitą kelionę tai tik su jumi...” O patenkintos, nes vadovytė idealiai žino, kur stoti, kur yra nemokami tualetai, kur pigiau pavalgyti, kur išsikeisti pinigus. Žodžiu, buitis sutvarkyta puikiai. Kas, kad iš tos šalies neparsiveši nė vienos žinios, kurios anksčiau nebūtum girdėjęs, kad vadovytė 20 kartų skirtingai ir nė karto teisingai neperskaito Diokleciano vardo, kad vieną šalį taip nuvertina, kad, atrodo, patekai į pragarą (štai kur oazė nuo politinio korektiškumo!), o kitas apibūdina sakiniais iš “Lietuvių tarybinės enciklopedijos“ - metai, kvadratiniai kilometrai, aukštis, gylis, gyv./km2, BVP, valiuta. “Ar neatsibodau?“ - paklausia ir iš “galiorkos” gauna pelnytą atsakymą: “Muzikoos!“ Per kolonėles garsiai ima blerbti “Mango“ “Svetimi“.
“Galiorka” - likimo ir santvarkos suvestų bendrų vardiklis. Smulkaus ir vidutinio verslo atstovai, kalbantys apie biznio pradžią ir pabaigą - automobilius. Nuo praeities rizikingų pardavimų Maskvoje iki dabarties remonto įmonių ar nuslėpto nuo mokesčių verslo. Tie, kurie sunkiai aria sau patiems ir niekam nieko nelaižo, čia pagaliau atsipučia. Vadinasi - geria. Saikingai, bet stabiliai. Jie - aktyvūs kaip trisdešimtmetis Timūras ir jo būrys: plaukia laivu - nubėgs prie kapitono, pažvelgs į laivo rodmenis, paims į rankas vairą, kad draugai nufotografuotų. Kepa žuvį - jų nosys bus ties jų uodegomis. Ir visi būriu, nors susitiko tik kelionėje. Tačiau reikia bendram vakarėliui lietuvių liaudies dainos - pasigirs ne atitinkamam sluoksniui būdingas niurnėjimas, bet daina. Jie nebijo pareikšti savo nuomonės, ir jų nuomonė bus privaloma visiems, nes kiti varžosi, inteligentus, blin, vaidina.
Kiti - mokytojos, tarnautojos ir tarnautojai, statybininkai ir dar nežinia kas. Jie viskuo patenkinti, nesipiktina, nes jų bruožas taip pat bendras: jie nežino, kaip gali būti. Kad gali - privalo - būti geriau. Todėl įdėtus pinigus jie atsiima tik vienu būdu - nušluojamu nuo stalų maistu, tarsi jis būtų “nachaliavai“. Jie yra tie, apie kuriuos vienas išeivis pasakė: “Kokie jūs laimingi, kad nežinote, kokie jūs nelaimingi“. Jie yra tie, kurie mus visus varo. Galbūt į priekį.
