Orbita aplink Marsą skriejantis NASA palydovas MRO (Mars Reconnaissence Orbiter) „Raudonojoje planetoje" aptiko ugnikalnį, kurio šlaituose gali būti rasta įrodymų, jog prieš milijardus metų šioje planetoje egzistavo gyvybė.
Mokslininkai ugnikalnio šlaitą sudarančią šviesaus atspalvio medžiagą palydove sumontuotu specialiu spektrometru („CRISM“) identifikavo kaip vulkaninės kilmės silicio dioksidą, kurio sudėtyje yra vandens (SiO2 x nH2O, hydrated silica). Tai gali būti kol kas svariausias netiesioginis įrodymas, jog Marse kadaise egzistavo gyvybei palanki hidroterminė terpė. Gali būti, jog būtent tokioje terpėje susiformavo ir pirmosios gyvybės formos Žemėje.
„Kad susidarytų atrastas mineralų telkinys, reikėjo aukštos temperatūros ir vandens, – pažymi Brauno universiteto (Rod Ailendas, JAV) mokslininkas J.R.Skokas. – O šie du faktoriai galbūt galėjo sukurti gyvybei palankią terpę. Tikėtina, kad rasto mineralo klodai gali būti daug žadantis argumentas diskusijoje apie gyvybę Marse. Ši uoliena gali būti savotiškas kadaise Marse gyvavusių mikrobų kapinynas.“
Kol kas jokiais tyrimais nėra pavykę įrodyti, jog Marse kada nors egzistavo gyvybė, nors netiesioginių jos galimų veiklos pėdsakų surandama nuolat. Tačiau tik ką ugnikalnio šlaituose atrasto silicio dioksido atmainos klodai didina tikimybę įrodyti, jog Marse kažkada buvo mikrobiologinėms gyvybės formoms palanki aplinka. Tokioje specifinėje vietoje gyvybė galėjo egzistuoti net ir tada, kai Marso atmosfera jau buvo kaip reikiant atvėsusi ir planetoje nebebuvo skysto vandens.
Šlaite aptiktos silicio dioksido atmainos mineralų Marse yra pavykę rasti ir anksčiau – panašų šios uolienos telkinį 2007 m. buvo užtikęs vienas iš NASA marsaeigių – „Mars Exploration Rover Spirit“. Tačiau anksčiau rastuose telkiniuose uoliena nebuvo tokia gryna ir monomorfiška, kokią pavyko rasti šįsyk.
„Rastas telkinys matosi tiesiog ugnikalnio šlaite, - tvirtina J.R.Skokas. – Jo sudėtis yra absoliučiai tokia, kokia buvo uolienos telkiniui vos susiformavus.“
Neaukštas, apie 100 metrų siekiantis ugnikalnis stūkso lėkštame duburyje, pavadintame Nili Patera. Tai maždaug 50 kilometrų skersmens vulkaninės klimės kaldera, esanti Marso pusiaujo zonoje, Syrtis Major vulkaniniame regione. Ugnikalnio kūgis susiformavo iš tekančios lavos srautų.
Silicio dioksidą išlydyti, pernešti ir jo telkinį suformuoti galėjo karštas vanduo arba garai. Aptiktoji silicio dioksido atmaina byloja, kad šį telkinį suformavo karšto požeminio vandens ar garų (fumarolių) srautai. Tokių mineralų yra ir mūsų plentoje, konkrečiau – Islandijoje.
„Gyvybei tinkama terpė galėjo būti požeminiuose kanaluose, kuriais išorėn veržėsi aukštos temperatūros vanduo ir garai, – tvirtina Skotas Marčis (Scott Murchie), tyrimo bendraautorius.
Įdomu yra tai, kad aktyvi vulkaninė veikla, suformavusi Nili Patera kalderą, vyko kur kas vėliau nei prieš 3,7 milijardo metų, kuomet, kaip spėjama, planetoje buvo skysto vandens ir drėgmės.
Saulius Žukauskas
