Jei tavęs nėra čia, tai tavęs nėra visai! Jeigu susirūpinusių savo verslo egzistencija nervus vis dar veikia pigus telefonų katalogų leidėjų gąsdinimas, tai kokį efektą sukeltų analogiškos „Google“ pastangos?
Jei tavęs nėra internete – tavęs išvis nėra. Tiesiogine prasme. Testas paprastas: jeigu surinkote savo vardą ir pavardę „Google“ paieškos laukelyje, spustelėjote „Enter“ ir po akimirkos sužinojote, kad nė viename iš 8 058 044 652 tinklapių nerasta užklausą atitinkančių rezultatų, pirmiausia pasitikrinkite pulsą. Gal jūsų seniai nebėra tarp gyvųjų? Juk jei būtumėt gyvas, neabejotinai būtumėte darę viską, kad virtualiame pasaulyje su jūsų asmenybe susiję baitai pergyventų fizines kūno ląsteles.
Vieniems toks egzistencijos susiejimas su interneto turiniu sukels šypseną, kitiems – gal pasipiktinimą, tačiau amerikiečiui Davidui Sullivanui „Google“ tapo tiesiausiu keliu į nemirtingumą. Vienoje Naujojo Orleano (JAV) galerijoje (http://www.barristersgallery.com/) surengtoje parodoje, kurioje dalyvaujantys menininkai demonstruoja publikai savo sukurtas ir sau patiems skirtas laidojimo urnas, Davidas Sullivanas pristatė „Ego Machine“.
Tai įrenginys, kuris paverčia „Google“ projektoriumi, rodančiu autoriaus sielos ateities perspektyvą ir, pasak „Wired news“, laidotuvių apeigoms suteikia šiek tiek pramogos. Pasak Sullivano, antkapių atspindima žmonių tuštybė tam tikra prasme atkartoja interneto kaip tuštybės veidrodžio funkciją. Žmonės ieško su „Google“, kur internete minimi jų vardai ir pavardės, seka jungtis, vedančias į jų asmeninius tinklapius. Taigi menininkas nusprendė savo laidojimo urna paversti kompiuterio sisteminį bloką. Ši „Ego mašina“ yra prijungta prie interneto, o kompiuteryje įdiegta WWW paieškos programa keliauja iš vieno interneto serverio į kitą ieškodama bet kokios su Davidu Sullivanu susijusios informacijos.
Atrastieji tinklapiai užregistruojami, o surinkti duomenys (URL, aplankymo data, kontekstinė informacija) įkeliami į „mySQL“ duomenų bazę. Joje kaupiama Sullivano sielos „gyvybės energija“, kurios išteklius galima pamatyti prie „Ego Machine“ prijungtame monitoriuje. „Macromedia Director“ programa sukurtas D. Sullivano virtualusis antrininkas keičiasi priklausomai nuo internete apie jį randamos informacijos kiekio: arba jaunėja ir stiprėja, arba sensta ir vysta. Tie, kas nori sustiprinti Sullivano sielą, gali tai padaryti minėdami jį savo interneto puslapiuose ar įdėdami į juos menininko tinklapin vedančias nuorodas. „Dvasinę“ Sullivano būklę galima pasitikrinti su „Google“. Tačiau parodos metu autorius siūlo interneto vartotojams ryžtingiau (ir paprasčiau) valdyti jo pomirtinio gyvenimo internete perspektyvą: visi norintys „Ego Machine“ (http://www.swampmonster.org/new/egoMachine.htm) tinklapyje spargsėdami pele gali patrumpinti arba pailginti Sullivano skaitmeninę egzistenciją. Spaudant minuso ženklą menininko atvaizdas ims nesustabdomai senti. Patys atkakliausieji ilgainiui sėkmingai jį pavers kažkokiais dūlėsiais, o vėliau – ir cheminiais elementais. Ir priešingai – spaudydami pliusą Sullivano sielai grąžinsite jėgas ir žvalumą. Nuosekli kelionė šia kryptimi atves iki kūdikio lopšio. Beje, nesvarbu, ar Sullivano „siela“ keliauja į vieną, ar į kitą pusę – teks sustoti tame pačiame galutiniame taške. Kam įdomu – tegul pabando jį pasiekti.
Tai ne vienintelis atvejis, kai „Google“ tampa skaitmeninio meno objektu. Praėjusiais metais Japonijoje, Mori meno muziejuje surengtoje parodoje buvo demonstruojama į „Exonemo“ (www.exonemo.com) grupę susibūrusių skaitmeninio meno avangardistų ir „tradicinio“ tapytojo Masayuki Inagaki instaliacija „Natural Process“ (http://www.exonemo.com/NP/aboutE.html). Menininkai pasirinko „Google“ kaip tinklapio simbolį. Pirmiausia skaitmeninis objektas - www.google.com – buvo paverstas analoginiu. Tai buvo padaryta nutapius tinklapį akriliniais ir aliejiniais dažais ant 3,33 x 2,48 m dydžio drobės.
Dailininkai šią instaliacijos dalį vadino „interneto peizažo tapyba“. Po to „analogizuotas“ „Google“ atvaizdas buvo pakabintas muziejaus salėje. Į paveikslą nukreiptos WWW kameros tiesiogiai transliavo vaizdą į internetą. Taip skaitmeninis objektas, įgavęs fizinę formą, vėl buvo paverstas virtualiu.
Na o fizinis „Google“ pavidalas pasibaigus parodai atsidūrė ten, kur jam geriausiai tinka būti – paveikslas papuošė bendrovės „Google Inc.“ būstinės sieną. Kalbama, kad japonų avangardistų kūrinį bendrovė įsigijo už gana solidžią sumą: ko gero meninės skaitmeninių objektų transformacijos gali tapti dar neatrasta dailininkų „aukso gysla“.
