- Tautinių šokių projektas – puikus priminimas televizijos žiūrovams apie senąsias lietuvių liaudies tradicijas. Kokią vietą jos užima jūsų gyvenime?
- Jų mano gyvenime buvo tikrai nemažai. Mano senelė mokėjo milijoną lietuvių liaudies dainų. Ji man dainuodavo lietuvių liaudies dainas, lopšines. Tėtis taip pat susijęs su liaudies kultūra, folkloru. Tėvų namuose dar ir šiandien kabo šviesaus atminimo senelės tautinis kostiumas, o per nacionalines šventes jį dėvi mano mama. Tad esu gana gerai susipažinęs su kai kuriais folkloro reiškiniais. Tačiau, nepaisant to, manau, liaudies kultūra nėra tokia šventa karvė, kurią reikia tik girti ir ja džiaugtis. Tautinė kultūra, kaip žanras, – gana patrauklus dalykas. Tačiau tai nereiškia, kad visos jo sritys ir bet kokios išraiškos formos yra teigiamos.
- Prisipažinote, kad srities, kurioje norėtumėte dirbti visą gyvenimą, taip ir neatradote. Kodėl?
- Nežinau. Galbūt tiesiog esu nenuorama ir man vienoje srityje tampa nuobodu (juokiasi). Juolab kad yra kelios sritys, kurias iš tiesų mėgstu. Ir man patinka, kai sekasi. Jeigu jaučiu, kad kurioje nors srityje nesu pakankamai geras arba nepakankamai pateisinu lūkesčius, išbandau save kitur. Esu humanitaras – abstrakčių mokslų atstovas, todėl tai padaryti nesunku. Visi humanitarai yra šiokie tokie plevėsos ir neturi apibrėžtų ribų. Jeigu sugebi rašyti, gali tai pritaikyti kurdamas dainas ir t. t.
- Vadinasi, jums gyvenime sekasi?
- Tikrai nėra taip, kad viskas sektųsi. Nėra tokio žmogaus, kuriam ką nors palietus viskas virstų auksu. Esu padaręs tokių dalykų, kurie ir pačiam nepatiko. Nemėgau to, bet buvau priverstas daryti dėl susiklosčiusių aplinkybių. Gyvenime buvo ir taip, kad dariau dalykus, kuriuos mėgau, bet man tiesiog nepavyko. Ir tai žmogiška. Tačiau visada, kai tik susirgdavau kokia nors idėja ir tikėdavau tuo, ką darau, atsiduodavau iki pabaigos.
- Greitai prarandate susidomėjimą sritimi, kurioje galbūt nesate toks talentingas ir lydimas sėkmės?
- Tam tikra prasme galbūt esu ir išlepintas, nes kai kurie dalykai sekasi lengvai ir jiems nereikia jokio teorinio pasiruošimo. Tai pavyksta tarsi intuityviai. Tačiau negailiu sau ir kritikos. Dažnai nusiviliu, bet pripažįstu, kad yra daug geresnių. Dėl to šiek tiek liūdna, bet tikrai nesidraskau ir nebandau įrodyti, kad yra priešingai. Dažniausiai tiesiog pasitraukiu.
- Per savo koncertinį turą pranešėte, kad laukiate gimstant pirmagimio. Ar ši naujiena ir laukimo laikotarpis pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą? Galbūt privertė surimtėti?
- Ir taip būnu pernelyg rimtas. Mane tas rimtumas kartais užknisa. Pasikeitė tik tai, kad pagalvoju, kiek sauskelnių reikės nupirkti vietoj alaus butelio (juokiasi).
- Ilgą laiką jums klijuota svajonių jaunikio etiketė. Ar ji jau nebuvo įgrisusi?
- Tiesą sakant, tai labiau žiniasklaidos žaidimai, kuriuose dalyvaujama per prievartą. Tai tas pats, kaip žurnalistų klijuojama „žvaigždės“ etiketė. Taip atsiranda galybė antraščių apie neva kažką pristačiusią „žvaigždę“ arba pobūvį, į kurį rinkosi „žvaigždės“ ir pan. Žmonės pradeda piktintis, kad anokios čia žvaigždės. Tačiau kas juokingiausia – negirdėjau nė vieno, kuris pats save būtų pavadinęs žvaigžde. Ir niekas neklausia, ar tau ši etiketė maloni, ar ne. Man pačiam į tai visada buvo nusispjauti. Galų gale tas žodžių junginys „svajonių jaunikis“ man atrodo negražus ir nemalonus. Išgirdęs tai įsivaizduoju kažkokį praplikusį milijonierių, prie kurio namų buriuojasi savo gyvenimą susitvarkyti besitikinčios striptizo šokėjos. Nežinau nė vieno vyro, kurį būtų galima vadinti svajonių jaunikiu. Nei jie svajonės, nei jaunikiai (juokiasi).
- Kiek atviras ir nuoširdus būnate scenoje?
- Scenoje nėra ko maivytis. Tu arba gebi padaryti taip, kad žmonės plotų, arba ne. Tai apskritai nėra ta vieta, kur tu gali būti nenuoširdus. Tik būdamas nuoširdus ir tam tikra prasme apsinuogindamas gali sukurti ką nors vertingo.
- Ko gyvenime gaila labiausiai – pinigų ar laiko?
- Nekalbu apie pinigus, nes tai žiauriai neįdomu. Nesu verslininkas ir manęs nevertina pagal tai, kiek uždirbu. Pinigai – ne mano kokybės matas. Mano kokybės matas visada buvo gerai parašytas rašinys, sukurta daina, surengtas koncertas arba gerai pravesta laida. Pinigai visada buvo tarsi šalutinis dalykas. Jie ateidavo tarsi savaime. Priežastis, kodėl visa tai dariau, buvo daug paprastesnė. Norėjau save realizuoti ir tiesiog kurti, daryti tai. Kai užsiimant mėgstama veikla susitvarko ir finansinė padėtis, būni laimingas.
- Socialiniuose tinkluose nevengiate kritiškai ir aštriai pasisakyti apie politiką bei kitas šaliai aktualias temas. Esate kovotojas?
- Labiau susitaikėlis. Kartais tiesiog tingiu kovoti, bet, be jokios abejonės, kaip ir kiekvieną žmogų, mane erzina kai kurie reiškiniai, todėl į juos reaguoju. Jeigu būčiau tikras kovotojas, kovočiau ten bent jau kasdien, o palyginus su kitų mano įrašai gana reti. Tam mane reikia išvesti iš kantrybės.
- Kokios ambicijos varo į priekį ir neleidžia sustoti?
- Manęs kartais niekas nevaro į priekį. Tik draugai, kurie tempia už ausų ir sako, kad reikia daryti. Kartais pagalvoju, kad jeigu ne jie, tiesiog gulėčiau ir spoksočiau į sieną. Būnu ir labai didelis tinginys. Mano gyvenimas svyruoja nuo abejingumo ir pasyvaus būvio iki kažkokių entuziastingų priepuolių, kai noriu daug ką nuveikti.
- Kaip reaguojate į vienatvę?
- Nežinau, ar esu prie to pratęs, bet man tikrai nesunku būti vienam. Tai lengva ir kartais tikrai vienatvę mėgstu, tačiau kartu pasiilgstu žmonių. Myliu kai kuriuos žmones ir noriu juos matyti šalia. Išgyventi vienatvę negali niekas.
- Ar išmokote perprasti žmones?
- Niekada nesistengiau to daryti. Draugus visada priimame tokius, kokie yra, su visomis jų neigiamomis ir teigiamomis pusėmis. Tikra draugystė išsaugoma nepaisant nieko. Juk galbūt ir tavo elgesys bičiuliams kartais nepatinka.
- Kiekvienas kūrėjas siekia palikti po savęs ką nors prasmingo, įsimintino ir gražaus. Ar kada pagalvojote, kas pasauliui liks, kai jūsų jau nebus?
- Daina „Trys milijonai“. Niekada nerašiau dainų galvodamas, kad jos turėtų pakeisti pasaulį arba įgyti terapinių galių. Kiekvienas kūrėjas turi ambicijų ir nori eksperimentuoti, pamatyti, kaip pavyks tai sukurti, aprašyti. Parašęs dainą paleidžiu ją ir pamirštu. Paprastai ji jau būna užknisusi, todėl tiesiog einu rašyti toliau. Žinoma, noriu, kad ji rastų savo klausytoją, ir mano triūsas būtų įvertintas, bet tai nėra tikslas. Tačiau kai prie manęs prieina žmonės ir sako, kad mano dainos padėjo išgyventi kokį nors gyvenimo etapą, suvokiu, kokią reikšmę jos turi. Jaučiuosi laimingas žinodamas, kad yra dainų, kurios daro įtaką kitų žmonių gyvenimams.
- Ar tai reiškia, kad tuštybė ir pragmatiškumas jums nebūdingi?
- Man visa tai tikrai būdinga. Skirtumas tik tas, kad stengiuosi su tuo kovoti. Kiekvienas žmogus turi visą puokštę tiek gerų, tiek ir blogų savybių. Ir aš turiu tuštybės. Mėgstu kartais būti paglostytas, paminėtas ir įvertintas. Tačiau egzistuoja ir kitas, racionalus Mikutavičius (šypsosi).
- Esate laimingas?
- Nežinau. Visada sakydavau, kad tikrai nesu nelaimingas. Ir, manau, žmogui to užtenka.
Karolina Marcinkevičiūtė, savaitraštis „Prie kavos“