Marijonas Petravičius dar nė karto nevilkėjo Lietuvos nacionalinės komandos marškinėlių - neatstovavo jokio amžiaus šalies rinktinėms. „Olimpinis medalis man būtų pats aukščiausias ir mieliausias laimėjimas“, - „Respublikai“ tvirtino naują savo karjeros puslapį atvertęs krepšininkas.
Po sėkmingo sezono Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipoje niekas neabejojo, kad M.Petravičius bus pakviestas į pagrindinę Lietuvos rinktinės stovyklą. Jo akcijos dar labiau sustiprėjo, kai dėl sveikatos problemų prie nacionalinės komandos negalėjo prisijungti Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) Klivlando „Cavaliers“ klube žaidžiantis vidurio puolėjas Žydrūnas Ilgauskas.
Vis dėlto ramaus būdo žemaitis iki šiol neskuba patikėti savo sėkme. Didžiąją karjeros dalį užsienio klubuose praleidęs 28 m. 207 cm ūgio puolėjas sako, kad klajonės po svetimas šalis padėjo užgrūdinti charakterį.
„Vienas svarbiausių mano krepšinio karjeros etapų buvo tuomet, kai aš išvažiavau į Ameriką. Tai buvo mano pradžia. Kitas svarbus etapas - kai atėjau žaisti į „Lietuvos rytą“. Po universiteto turėjau keletą traumų ir žaidžiau tai vienoje, tai kitoje ekipoje, buvo sunku įsitvirtinti, o Vilniaus komandoje žaidžiu jau dvejus metus, - pažymėjo M.Petravičius. - Kiekvienas žaidėjas gauna savo šansą sužaisti ir turi mokėti juo pasinaudoti. Tai mane labiausiai ir žavi krepšinyje“.
- Šie metai jums bus išskirtiniai todėl, kad debiutuosite rinktinėje ir olimpiadoje? - „Respublika“ paklausė M.PETRAVIČIAUS.
- Du debiutai - dvigubas džiaugsmas (šypsosi, - red. past.). Malonu, kad turiu tokį šansą. Man atrodo, bet kuriam sportininku tai yra jo karjeros viršūnė, kiekvienas siekia patekti į olimpiadą. Čia susirenka patys geriausi pasaulio sportininkai. Olimpinis medalis būtų aukščiausias ir mieliausias laimėjimas. Apskritai komandinis pasiekimas yra labiau vertinamas. Olimpiadoje man patinka intriga - grupės varžybose tu gali žaisti labai gerai, bet vėliau pralaimi vienas rungtynes ir viskas. Arba atvirkščiai - galima sunkiau žaisti pogrupyje, bet vėliau šluoti visus varžovus.
- Praėjusį sezoną buvote „Lietuvos ryto” komandos lyderis, tačiau rinktinėje gali tekti ragauti ir kitokio vaidmens. Ar dėl to nebus sunku?
- Nemanau, kad bus problemų. Esu žaidęs daugelyje klubų ir tikrai ne visuose buvau lyderis. Ne tai yra svarbiausia - daug svarbiau padėti komandai, sužaisti nors ir kelias minutes, bet naudingai. Mano nuostata yra tokia - jei jaučiu, kad padėjau komandai, kad padariau, ką galėjau, tai nesvarbu, ar daug taškų įmečiau ar nė vieno.
- Ką manote apie rinktinės vyriausiąjį trenerį Ramūną Butautą?
- Esu žaidęs prieš R.Butautą. Dabar pirmą kartą žaisiu už jį (šypsosi).
Jis geras treneris, daug dėmesio skiria gynybai.
- Kuo skiriasi atstovavimas savo klubui ir savo šaliai?
- Manau, kad yra skirtumas. Klube yra ilgesnis sezonas, o čia vos keli mėnesiai. Taip pat žaidi ne tam tikram gerbėjų skaičiui, o visai Lietuvai. Rinktinėje atmosfera puiki, nė vienas žaidėjas neturi individualių tikslų - tai padeda kurti komandą.
- O gerbėjų spaudimo dar nejaučiate?
- Manau, kad spaudimas juntamas tik gerąja prasme. Palaikymą jaučiame net po prasčiau sužaistų rungtynių.
- Kuo skirsis dabartinė rinktinė nuo tos, kuri Ispanijoje vykusiame Europos čempionate iškovojo bronzos medalius?
- Ispanijoje rinktinė buvo labai stipri ir ji neturi skirtis, nes labai gerai žaidė. Jei komanda bus tokios formos kaip ten, nesinorėtų, kad būtų kažkokių pasikeitimų.
- Kokios patirties kaip žaidėjui jums davė klubai ir ką duos rinktinė?
- Kai žaidi rinktinėje, reikia išmokti greitai prisitaikyti prie visos komandos - prie vienuolikos skirtingų žaidėjų, naujų derinių. Taip pat žaidi daug aukšto lygio rungtynių per trumpą laiko tarpą, turi išsaugoti joms maksimaliai gerą sportinę formą. Dalyvavimas rinktinėje duoda labai daug žaidimo patirties. Man padėjo, kad aš vienoje vietoje visą laiką neužsibuvau. Tai mane užgrūdino. Amerikoje žaidžiau vienokį krepšinį, Europoje - kitokį. Toks keliavimas stiprina emociškai, nebūni lengvai pažeidžiamas - išmoksti bendrauti su bet kokiu treneriu, su kitų tautybių žaidėjais.
- Kieno patarimų dažniausiai išklausote?
- Trenerių, aišku, (juokiasi). Labai gerbiu ir vertinu savo agento ir pirmojo trenerio Stepono Kairio nuomonę, visuomet laukiu iš jo kritikos.
- O dažnai sulaukiate?
- Mes po kiekvienų rungtynių pasikalbame, jis man pasako, ką dariau gerai, ką blogai. Jis išmano krepšinį ir duoda naudingų patarimų. Apskritai stengiuosi negalvoti apie nesėkmes. Kuo daugiau galvoji - tuo sunkiau. Aišku, pasimokai iš klaidų. Jei nesėkmės užstrigs galvoje, kitose rungtynėse gali persistengti.
- Kuo jums krepšinis labiausiai patinka?
- Kad tai yra komandinis sportas. Kad per kiekvienas rungtynes vis kitas žaidėjas gali sužaisti ir kiekvienas žaidėjas gauną savo šansą sužaisti. Tik juo turi mokėti pasinaudoti.
Raminta Kaminskaitė
