Penkeri metai gyvenimo griežtomis kalėjimo sąlygomis ir po to dar 12 metų – pataisos namuose, kur kalinių kasdienybė jau šviesesnė. Taip pat – pavojingo recidyvisto vardas. Tokią ateitį susikūrė marijampolietis Mindaugas Lelešius (38 m.), be jokios priežasties nužudęs svetingą pensininką, nupjovęs jam galvą ir taip užsitarnavęs dvyliktą teistumą.
Nužudė ne tą žmogų
Apie šį pernai vasarą įvykdytą žiaurų nusikaltimą „Akistata“ rašė jau ne kartą. Labiausiai rūpėjo sužinoti, kokios priežastys paskatino žudiką elgtis žvėriškai ir ar galėjo taip padaryti sveikos psichikos žmogus.
Dabar nuosprendį galvažudžiui paskelbęs Kauno apygardos teismas atsakė tik į vieną klausimą: M. Lelešius nebuvo ir nėra psichikos ligonis, tik pastaruoju metu piktnaudžiavo alkoholiu ir kartu nuolat vartojo nerimą, nervinę įtampą, padidėjusį dirglumą ir agresiją mažinančius vaistus, taip pat jau keliolika metų jis svaigindavęsis kvaišalais.
Kodėl su peiliu šoko prieš dvigubai vyresnį, pirmą kartą gyvenime sutiktą taikaus būdo žmogų, teisme liko neatsakyta.
„Nežinau, kodėl, – kartojo M. Lelešius. – Labai blogai padariau... Neprisimenu, ar tarp mudviejų buvo kilęs koks nors konfliktas. Neprisimenu, iš kur paėmiau peilį. Negaliu paaiškinti, kodėl nupjoviau galvą jau negyvam žmogui. Žinau tik tiek, kad tą dieną labai pykau ant savo sugyventinės Ginos, nes man atrodė, kad ji man neištikima.“
Teisme M. Lelešius gailėjosi atėmęs gyvybę niekuo dėtam pensininkui, bet keikė save, jog to paties nepadarė sugyventinei ir jos meilužiui.
Toji M. Lelešiaus kruvino keršto išvengusi moteris – vieniša keturių 2–14 metų dukrų mama (37 m.), pati jų neauginanti. Policijoje ji žinoma dėl girtavimo ir valkatavimo, ne kartą tapusi sugėrovų smurto auka.
„Diedukas“ priėmė
Savo gyvenimu nepatenkinto žudiko auka marijampolietis Vytautas P. (76 m.), daugiabučio namo kiemsargis, tapo dėl to, kad buvo geros širdies žmogus. Prieš keletą metų žmoną palaidojęs pensininkas gyveno vienas, bet jį kasdien aplankydavo taip pat Marijampolėje gyvenanti duktė arba jos vyras, anūkės. Duktė pasakojo, kad tėvas buvo labai gailestingas, norėdavo bendrauti, todėl bute sulaukdavo įvairių svečių – kai kuriuos net pernakvoti priimdavo.
Šitaip pensininkas kažkada susipažino ir su daug kartų teista bei pataisos namuose kalėjusia marijampoliete Kristina Ž. (32 m.), penkių vaikučių, kurių pati neaugino, mama. Jauniausią savo atžalėlę moteris pagimdė pernai balandį – prieš keturis mėnesius iki galvažudystės, bet ir toliau valkatavo, girtuokliavo.
Būtent Kristina Ž., pastaruoju metu artimai bendravusi su panašaus likimo M. Lelešiumi, rugpjūčio 7-osios popietę nusivedė jį pas pensininką Vytautą P., kurį vadino dieduku. „Diedukas tikrai priims“, – tuokart sakė Kristina Ž., kai abu su M. Lelešiumi, tądien girtavę keliose vietose, nutarė vyno išgerti ir pas Vytautą P.
Kaip nustatė teismas, pensininkas mielai įsileido pažįstamą viešnią. Neišvijo ir jos atsivesto bičiulio. Trijulė vaišinosi. Jokių barnių esą nebuvo. Kaimynai negirdėjo jokio triukšmo.
Baigėsi tuo, kad po 19 valandos pas uošvį atėjęs žentas, prie buto durų nesulaukęs, kol bus įleistas, atsineštu raktu pats atsirakino uošvio buto duris ir įėjo. Tai, ką žentas išvydo, vertė bėgti iš buto: uošvis nebegyvas gulėjo buto koridoriuje, aplinkui buvo daug kraujo, kūnas buvo be galvos, o į nugarą buvo įsmeigtas virtuvinis dvišakis įrankis mėsai iš puodo išgriebti – didelė šakutė.
Kur buvo sugėrovė?
Vytauto P. nužudymą Marijampolės pareigūnai atskleidė labai operatyviai. Sunkiai apgirtusi įtariama porelė policininkų rankose buvo jau tos dienos naktį, pakelta iš lovos M. Lelešiaus motinos name, Liudvinavo miestelyje (keli kilometrai už Marijampolės), kur M. Lelešius pastaruoju metu glaudėsi.
Iš pradžių įtarimai dėl nužudymo buvo pateikti abiem Vytauto P. sugėrovams. Abu buvo suimti. Tačiau po dviejų mėnesių įtariamoji Kristina Ž. buvo paleista, o netrukus iš įtariamosios ji teliko liudytoja. Mat pagal tyrėjų surinktus duomenis paaiškėjo, kad ši nenuspėjamu elgesiu ir ypatingu žiaurumu pagarsėjusi moteris net nebuvo bute tuo momentu, kai buvo nužudytas Vytautas P. Taip tikino pati Kristina Ž., taip kartojo ir M. Lelešius, kartais pareigūnams prasitardavęs, kad Kristina Ž. – jo mylimoji, o kartais (keikdamasis kaip pavyduolis) – kad ir jai norėtų nurėžti galvą.
Kaip jau minėta, M. Lelešius daugiausia kartojo, kad jis tos dienos įvykius prisimena tik kaip pro rūką, nes buvo ir įpykęs, ir girtas. Užtat vyras tikino gerai prisimenąs, jog Kristina Ž. vienu momentu buvo išėjusi iš buto ir kruvinos egzekucijos nematė. Nors iškart po įvykio vyras buvo sakęs, kad jo draugė tuo momentu buvusi virtuvėje.
Pati Kristina Ž. tikino, kad buvo išėjusi parnešti pilstuko. Esą ilgokai užtruko, kol rado, kur jo nusipirkti. Tačiau net ir po teismo liko neįrodyta, kad taip buvo iš tiesų: tyrėjai nesurado moters, iš kurios Kristina Ž. sakė pirkusi pilstuko. Nors įtartoji nurodė kelis adresus, ten gyvenantys asmenys pareigūnams kategoriškai paneigė tąkart pardavę Kristinai Ž. alkoholio. Ši gi tvirtino, kad tie žmonės nenori išsiduoti užsiimantys draudžiama prekyba.
Todėl dabar, po teismo nuosprendžio, Marijampolėje vis girdėti kalbų, kad tikrosios tiesos, tiriant Vytauto P. nužudymą, vis dėlto nepavyko nustatyti – bent jau nenustatyta, kur lemiamu momentu buvo Kristina Ž.
Šiuo metu Kristina Ž. kali pataisos namuose, nuteista už disponavimą narkotinėmis medžiagomis. M. Lelešiaus teisme ji liudijo – buvo atvežta konvojaus.
Raminosi vaistais
Taigi teismas nustatė, kad Vytautas P. buvo nužudytas be jokios priežasties. M. Lelešius tai padarė vienas. Pirmiausia buto koridoriuje dūrė peiliu šeimininkui į gerklę, o kai žmogus mirė, bandė nupjauti galvą, bet peilis lūžo, tad žudikas atsinešė kitą peilį ir savo makabrišką darbą užbaigė.
Tada M. Lelešius suvyniojo nužudytojo galvą į rastas kelnes, įdėjo į pirkinių krepšį ir su Kristina Ž. nunešė kraupųjį nešulį į Šešupę.
Kristina Ž. tikino, kad apie nupjautą galvą ji sužinojo tik tada, kai iš draugužio nešamo krepšio pradėjo varvėti kraujas. Moteris tvirtino, kad tuo metu ji, netekusi žado, turėjo paklusti žudikui. „Jis mane paėmė už parankės ir vedė, o aš iš baimės nesipriešinau, – pasakojo Kristina Ž. – Prie upės jis man suleido į veną ampulę vaistų „Relanium“, kurių nuolat turėdavo su savimi.“
Namus Liudvinave pora pasiekė taksi automobiliu. Kadangi neturėjo pinigų, vairuotojui atsiskaitė savo dokumentais. Namie abu persirengė, nusiprausė, kruvinus drabužius ir batus M. Lelešius sudegino krosnyje. Jų likučius pelenuose dar spėjo aptikti naktį atvykę policininkai.
Gyrėsi darbu morge
Kadangi po nužudymo specialistai nustatė, jog M. Lelešius žudiku tapo neturėdamas rimtų psichikos problemų, įvykį tyrę pareigūnai linkę sieti nekasdienį žudiko poelgį su jo darbu morge. Čia vyras anksčiau dirbęs sanitaru, bet niekuo neišsiskyręs iš kitų, o vėliau atleistas, kai įvykdė vagystę.
Darbo morge prisiminimai kažkodėl persekiojo M. Lelešių nužudymo dieną. Mat tądien, dar iki viešnagės pas Vytautą P., kai M. Lelešius ir Kristina Ž. gėrė pilstuką pas vieną bičiulę, sugėrovai svečiu net bjaurėjosi, kai šis įkyriai vis pasakojo anksčiau dirbęs morge, dalyvavęs skrodimuose – pjaustęs lavonų galvas, išpjaudavęs liežuvį tyrimui, žinąs, kur lengviau pjauti.
Po nužudymo teismo medicinos specialistas, apžiūrėjęs nužudytojo kūną, stebėjosi, kaip profesionaliai buvo nurėžta žmogaus galva.
Dabar jau 12 kartų teistas (daugiausia už vagystes) M. Lelešius iki suėmimo buvo vienos įmonės darbininkas. Savo šeimos jis nesukūręs, daug metų praleidęs už grotų, vartojęs kvaišalus, todėl artimiausi namiškiai jo tarsi išsižadėję.
Civilinio ieškinio žudikui nužudytojo dukra nepareiškė. Moteris teigė, kad jokie pinigai tėvo nebeprikeltų.
Marijampolėje nužudymas, pasibaigęs tokiu palaikų išniekinimu, užfiksuotas bene pirmą kartą – ilgamečiai pareigūnai kito tokio atvejo neprisimena.
Irena ZUBRICKIENĖ
