Taip jau būna, kad daugelis dalykų geriau matomi iš tam tikro atstumo. Ir nors Lietuvoje skamba balsai apie valstybės žlugdytojus, iš toliau atrodo, kad pagrindinė sukeltos politinės isterijos priežastis – ne vieno ar kito asmens veiksmai, o mūsų šalies pasiekimai.
Atsiranda vis daugiau norinčių pasinaudoti Lietuvos žmonių sunkaus darbo vaisiais – naryste Europos Sąjungoje ir su tuo susijusiomis naujomis politinėmis bei finansinėmis galimybėmis. Natūralu, kad dėl to Lietuvoje sustiprėjo kova dėl įtakos.
Kova ne tik vidinė. Lietuva yra pasienio valstybė, tad čia tradiciškai bando įsitvirtinti Rytų kaimynai. Pastaruoju metu brukte brukama nuomonė: ES yra labai bloga, piktadarės didžiosios šalys nepaiso vargšės mažytės Lietuvos interesų, o galingos ir įtakingos Rusijos balso klauso. Liūdniausia, kad šią propagandinę tiradą kartoja ir kai kurie Lietuvos žurnalistai bei politologai. Kartais atrodo, kad jie visą informaciją semia kaimyninės šalies valstybiniuose žiniasklaidos kanaluose, nepaisydami dar sovietmečiu susiformavusio apsaugos nuo propagandos instinkto.
Tačiau dėl mūsų nesusikalbėjimo su kitomis šalims kalti tik mes patys. Lietuvoje politinis gyvenimas jau senokai persikėlė į virtualią erdvę, t.y. daugiausia dėmesio skiriama reklaminėms akcijoms, skambiems pasisakymams ir pasirodymams spaudoje bei televizijoje. Realiems darbams, reformų ir įstatymų rengimui skiriama labai mažai laiko ir dėmesio. Tą patį mėginama daryti ir Europoje – perkamos laikraščių antraštės, kuriamos naujos „europinės“ partijos. Bet Europoje kitokios politinės tradicijos, todėl europiečiai stebisi, kai Lietuvos politikai siunčia reikalavimus ir protestus, o patys nieko nesiūlo.
Dabar ketiname reikalauti, kad būsimajame ES biudžete mums būtų skirta ne mažesnė negu 4 proc. bendrojo vidaus produkto parama. Nors šiemet neįsisavinsime net 1 proc. struktūrinių fondų lėšų (būtų pravartu, kad gyventojai galėtų susipažinti su Europos Komisijos pateiktomis lėšų panaudojimo Vyriausybės ataskaitomis). Metai baigiasi ir liks nepanaudotos lėšos, skirtos mokyklose vaikams tiekti nemokamą pieną, nepanaudojome ir maždaug 350 milijonų litų, skirtų Ignalinos atominės elektrinės tvarkymo darbams.
Vykstant aktyvioms deryboms dėl ES energetikos ir transporto politikos, Lietuva vis dar nėra apsisprendusi dėl savo prioritetų.
Dėl elektros tilto į Lenkiją statybos vilkinimo nuolat kaltiname kaimynus lenkus, nors tiesa ta, kad Ūkio ministerija iki šiol nebuvo parengusi jokių projektinių skaičiavimų, kuriais remiantis būtų galima pradėti darbus. Tokia studija bus parengta tik kitais metais.
Vis dar ginčijamės, kur turi eiti siaurojo geležinkelio bėgiai Lietuvoje ir neturime jokių projektinių skaičiavimų „Rail Baltic“ įgyvendinti.
Tokių pavyzdžių galima vardyti labai daug.
Todėl suprantama, kad stebėdami, kaip kaupiasi nepanaudotų lėšų likučiai ES sąskaitose, britai, olandai, vokiečiai piktinasi ir reikalauja iš savo vyriausybių sumažinti įmokas į ES biudžetą – jiems patiems tų pinigų reikia.
Iš istorijos mokomės, kad ten, kur trūksta savitarpio supratimo, visuomet galima pakurti nesantaikos ugnį. Pastaruoju metu vis akivaizdžiau, kad ES plėtra atnešė teigiamų ekonominių permainų tiek naujose, tiek senose šalyse narėse, o ir pati sąjunga tampa pirmaujančia jėga sprendžiant pasaulio problemas. Yra nepatenkintų tokia įvykių eiga, todėl bandoma susilpninti sąjungą priešpriešinant naujas nares senoms.
Lietuva jokiu būdu neturi leistis įtraukiama į tokius geopolitinius žaidimus. Nėra tokių dalykų, dėl kurių Europoje negalima pasiekti kompromiso, reikia tik protingai jo siekti.
Panašios kovos įsiplieskia ir versle. ES bendroji rinka yra privalumas, nes sumažėja sąnaudos, atsiveria naujos rinkos, sparčiau plinta naujos technologijos.
Tačiau tai reiškia, kad padidėja konkurencija. Lietuvos verslininkai buvo įpratę veikti šeimyninės rangos principu, nes mažoje šalyje tai paprasčiausias veiklos būdas. Dabar į rinką įžengia didesnės europinės verslo grupės, reikia derintis prie kitokių žaidimo taisyklių ir nors svainis vis dar yra kokios nors partijos šulas, jis jau nelabai gali pagelbėti. Reikia suktis pačiam, galvoti, kaip našiau dirbti, o tai sunku. Verslininkai buvo įpratę taupyti darbuotojų atlyginimų sąskaita, o dabar ir dėl tų darbuotojų tenka konkuruoti su kitomis ES šalimis.
Vis dėlto tampame vis labiau europiečiais. Purvas tiek versle, tiek politikoje pamažu nusės ir jei užteks ištvermės, po 5 metų būsime klestinti Europos valstybė. Lietuviai šimtmečiais dėl to kovojo.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
