Ašaros jau išverktos, o norisi patarimo ne tik iš psichologų ar psichoanalitikų, bet ir iš paprastų žmonių, kurie suprastų mano skausmą.
Taigi su vaikinu mes kartu jau 6 metus (koks ten vaikinas, jis man kaip vyras). Dabar abiems panašiai apie trisdešimt, mano planuose buvo šeima, vaikai, santuoka, jo planai lyg irgi nesiskyrė. Mano darbas susijęs su kelionėmis, todėl mėnesiui teko išvažiuoti iš Lietuvos, o grįžusi sužinojau, kad jis permiegojo su mano seserimi, kuri atvyksta studijuoti neakivaizdžiai ir kartais pas mus apsistoja (sesuo vyro neturi ir yra 5 metais jaunesnė).
Nesinorėjo 6 metų tiesiog išmesti į šiukšlinę, todėl mylimajam atleidau, o sesers daugiau akyse nemačiau iki šio mėnesio, kai ji atvyko su mano tėvais ir pareiškė esanti nėščia nuo mano vyro. Aš siaubingai sutrikusi, nežinau, ką daryti. Vyras dievagojasi, kad tai neįmanoma, sesuo irgi nėra šventuolė, bet tikimybė, kad vaikas jo, yra. Patarkite, kaip elgtis tokioje situacijoje.
Atsakymas:
Miela skaitytoja, išdavystė, kokią tau teko patirti, yra protu sunkiai suvokiama – du artimiausi žmonės, vyras ir sesuo, nesuvaldė savo aistrų ir, tau išvykus darbiniais reikalais, iškėlė savo pirmykščius poreikius virš tavųjų, pamynė 6 metus puoselėtus santykius, o tu vist iek jiems ar bent jau jam atleidai...
Tokių moterų Lietuvoje tikriausiai liko nedaug, arba bent jau mes apie tokias nežinome.
Tik, jei tu atleisi ir tai, kad neištikimybės metu prasidėjo nauja gyvybė, turėk omenyje, kad negalėsi vaikelio tiesiog ištrinti iš savo gyvenimo, kaip bandei padaryti su savo seserimi, nežmoniška uždrausti vaikui turėti tėtį, o tėčiui vaiką, tad gerai pagalvok, ar galėsi visą gyvenimą su tuo gyventi ir būti laiminga.
Kitas klausimas: ar tu jausiesi saugi tokiuose santykiuose, mat dabar tavo seserį ir vyrą jungs daug stipresnis ryšys – nauja gyvybė.
Jei klausi mūsų kolektyvo nuomonės – tikriausia visi nutrauktume tokius santykius, kad ir kaip skausminga tai būtų. Kam apsunkinti sau gyvenimą, kai galima rasti vyrą, kuris tave mylės, gerbs ir santykių netemdys tokia skaudi išdavystė ir jos pasekmės.
Nors, kaip pati rašei, investavai į savo vaikiną-vyrą šešerius metus, bet gal geriau praleisti visą likusį gyvenimą su tokiu, kuris to vertas.
Sprendimo už tave mes padaryti negalime ir tu pati turi jausti, ar nenoras nutraukti santykius yra gili meilė tave išdavusiam vyrui, ar tiesiog baimė nerasti kito. Jei tai antroji, tuomet tu save nuskriausi nesurizikuodama.
O ką patars skaitytojai? Laukiame komentarų
