Penki vienas apie kitą nieko neįtariantys meilužiai – ir nė vieno įsimylėjimo. Tai atrodė beprotiška, tačiau ji be gailesčio prisimena seksualinę patirtį, padėjusią jai pažinti ir atverti moteriškumą.
„Bendravimas su penkiais meilužiais buvo savęs pažinimo kelias. Su vienais jų galėjau būti romantiška ir atsipalaidavusi, su kitais - aistringa ir grubi. Aš tarsi vaidinau kelis vaidmenis, kurie man buvo itin malonūs ir negalėjau tuo pasisotinti. Tai buvo beprotiška!“ – tikina laiško autorė.
„Bendravimas su penkiais meilužiais buvo savęs pažinimo kelias. Su vienais jų galėjau būti romantiška ir atsipalaidavusi, su kitais - aistringa ir grubi. Aš tarsi vaidinau kelis vaidmenis, kurie man buvo itin malonūs ir negalėjau tuo pasisotinti. Tai buvo beprotiška!“ – tikina laiško autorė.
„Jis buvo vedęs, o aš jį aistringai mylėjau ir šešerius metus, kiek tęsėsi mūsų santykiais, tikėjausi, kad jis išsiskirs ir mes susituoksime... Vis tikėjausi, kol mūsų aistra virto stabiliu ryšiu. Vieną dieną supratau, kad nebesikankinu dėl draugo neryžtingumo. Atradau, kad vienišos moters gyvenimas turi daug pranašumų prieš šeimyninį. Nesu vieniša, tačiau pakankamai laisva: galiu rūpintis karjera, manęs neslegia buitis, neprivalau prie nieko taikytis. Na, o kartą per savaitę pagaminti vakarienę – vienas malonumas. Mūsų su partneriu seksas tapo ramus, įprastas, patogus. Žodžiu, situacija buvo tokia komfortiška, kad apie ateitį net negalvojau. Tačiau vieną vakarą jis prasitarė, kad jam pasiūlė darbą ir su šeima jis išvyksta į kitą šalį. Visam laikui.
Buvo žiauru. Ne, jo nesiilgėjau – tiesiog atrodė, kad atsidūriau vakuume: niekam nereikalinga, niekieno nemylima. Nusivylimas ir panika: kaip galėjau būti tokia lengvabūdė? Kam dabar reikalinga 35-erių „senutė“, kai aplink pilna ilgakojų blondinių. Žiūrėdavai į veidrodį ir savo atvaizde ieškojau vien trūkumų: raukšlės, maišai po akimis, atsikišęs pilvas. Tuščiame bute kasvakar liedavau ašaras...
Nežinau, kas nutiktų su manimi, jeigu per vieną vakarėlį prie manęs nebūtų „prilipęs“ vyrukas, aiškiai jaunesnis už mane. Jo ketinimai buvo aiškūs, tokius seniau iš karto vydavau šalin. Tačiau dabar situacija buvo kitokia: manęs geidžia! Griebiau jį kaip skęstantysis šiaudą. Atvažiavome į mano namus. Nors mano naujasis pažįstamas nebuvo labai išmanus sekso reikaluose, patyriau didžiulį malonumą. Kodėl? Ogi todėl, kad kaip ir dauguma moterų fantazuodavau apie seksą su nepažįstamuoju. Tik nusivylimas leido man įgyvendinti šią fantaziją realybėje. Buvo gėda, bet šioji tik stiprino geismą. Mes ėmėme susitikinėti – tik dėl sekso. Ir kiekvieną kartą tai buvo žvėriškai malonu. Nerimas dėl to, kad nesu patraukli kažkur išgaravo, jaučiau savo moteriškąją jėgą – turbūt ne veltui vyrai vis dažniau ėmė varstyti žvilgsniais. Tai manyje pagimdė užkariautojos azartą. Žengiau į uždraustą zoną, atvėriau savo Pandoros skrynią ir nebegalėjau sustoti. Po dviejų mėnesių atsidūriau kone dvidešimt metų už mane vyresnio kolegos glėbyje ir, aišku, lovoje. Ir prasidėjo: vienu metu turėjau net penkis meilužius. Susitikimus su jais sugebėdavau taip paskirstyti, kad jie vienas apie kitą nieko nežinojo. Nejaučiau jokios sąžinės graužaties – visi jie manimi domėjosi, tačiau ne tiek, kad būčiau galėjusi sudaužyti jiems širdį. Mus siejo simpatija, kartais – bendri interesai ir seksas. Kaip tik to man ir reikėjo. Mano savivertė išaugo – kaip gi kitaip, kai tavęs geidžia tiek vyrų!
Bendravimas su jais buvo tarsi savęs pažinimo kelias. Su vienais jų galėjau būti romantiška ir atsipalaidavusi, su kitais - aistringa ir grubi. Aš tarsi vaidinau kelis vaidmenis, kurie man buvo itin malonūs ir negalėjau tuo pasisotinti. Tai buvo beprotiška! Man atrodo, kad ši patirtis leido man susiformuoti kaip moteriai, pažįstančiai pačias slapčiausias savo sielos ir kūno kertes. Ėmiau savimi pasitikėti dar labiau. Didžiavausi savo laisve, mokėjimu bendrauti. Į šeimas sukūrusias drauges ir bendraamžes žvelgiau iš aukšto: „Žinotumėte, ko netekote...“
Mano „eksperimentas“ tęsėsi metus. Pamažu nuo nuolatinio adrenalino pertekliaus ėmiau pavargti. Bet buvo ir dar kai kas. Taip, aš sulaužiau vidinius draudimus, tačiau jie niekur nedingo – jaučiau, kad darau tai, kas neleistina. Išbandžiau įvairius vaidmenis, tačiau nebegalėjau suprasti, kokia esu iš tikrųjų. Reikėjo sau iš naujo užduoti klausimą: „Kas toliau?“
Atostogauti išvažiavau viena – pabėgau nuo meilužių. Buvo šaltas pavasaris, tad dienų dienas tiesiog vaikščiojau pajūriu, klausydama bangų mūšos. Atostogoms baigiantis tuščiame paplūdimyje sutikau tą, kuris pakeitė mano gyvenimą. Mes kalbėdavomės valandų valandas ir tarp mūsų užgimė, kažkas svarbaus. Tai nutiko jau po atostogų – tiesiog supratau, kad niekas kitas pasaulyje man nereikalingas. Ir pajutau didžiulį palengvėjimą. Kartu mes jau 12 metų ir man net mintis nešauna, kad galėčiau būti jam neištikima. Tai visai kitokie santykiai – daug ramesni ir jaukesni. O seksas – puikus, bet svarbiausia, jam aš nebijau papasakoti savo fantazijų.
Kartais prisiminimais nuklystu į tą sumaišties laiką ir nustembu: negi tai tikrai buvau aš? Tuos jausmus nelengva nusakyti – čia susipynusi ir gėda, ir apgailestavimas, ir kartais net pasišlykštėjimas. Tačiau turiu pripažinti, kad esu dėkinga savo patirčiai, nes ji suformavo mane kaip moterį. Ir aš dėl nieko nesigailiu.“
Irina, 52 m.
