Naujienų portalui tv3.lt vyras buvo atviras – nuo pat vaikystės domėjosi Astos veikla ir nebijodavo rašyti laiškų, kurie ir suvedė juos.
Aidas pasakojo, jog pirmą kartą Astą jis išvydo dar 1988-aisiais. Tuomet jis apsilankė grupės „Sekmadienis“ koncerte.
„Nuo pat vaikystės buvau užkietėjęs lietuviškos muzikos gerbėjas ir mylėtojas. Labai daug grupių mylėjau ir jomis domėjausi, rinkdavau žurnalus. Nuo pat vaikystės žinojau grupę „Sekmadienis“, kuri buvo labai populiari. 1988-aisiais aš įsimylėjau Astą Pilypaitę. Tuomet buvau Palangoje. Nuvažiavome su mama bei giminaičiais į Palangą. Ji su grupe koncertavo „Vasaros estradoje“. Pamenu, kad turėjome su šeima išvykti iš Palangos į Klaipėdą, bet aš labai norėjau pamatyti grupę „Sekmadienis“.
Žinojau, kad toje grupėje dainuoja dvi žavios merginos – A. Pilypaitė ir J. Miliauskaitė. Paprašiau mamos, kad manęs nevežtų į Klaipėdą, nes norėjau nuvykti į jų koncertą. Dėl muzikos galėčiau viską padaryti, todėl teko kiek pasiginčyti su mama. Apsilankiau tame koncerte, gavau bilietą ko ne pirmoje eilėje. Tą kartą aš pirmą kartą pamačiau Astą. Labai susižavėjau ja. Žinoma, patiko ir Jūratė, bet Asta, pamenu, net daugiausiai ovacijų susilaukė. Ir gėlių jai nešė daugiau. Susižavėjau ja... Nuo to koncerto aš pradėjau sekti visas laidas, visus koncertus“, – prisiminimais dalijosi vyras.
Pašnekovas neslėpė, kad nuo to karto jis tapo didžiu jos gerbėju ir pasiryžo parašyti prisipažinimo laišką.
„1989-aisiais Lietuvoje atlikėjų ir dainininkų nebuvo tiek ir daug. Tie solistai buvo tokie it dievai. Į solistus žiūrėjome iš aukšto. 1990-ais aš parašiau pirmą laišką Astai. Pamenu, kad rašiau į grupės „Sekmadienis“ įrašų studiją, kuri buvo Mažeikiuose. Gavau laišką, kuriame buvo labai didelė grupės nuotrauką ir parašė atsakymą į mano laišką. Atsimenu, kad tą laišką aš rodžiau visiems kaimynams ir gyriausi, kad man atsakė A. Pilypaitė. Aišku, kad daugelis negalėjo patikėti, bet pamatę laišką ir nuotrauką, suprato, jog iš tiesų ji man atsakė“, – džiaugėsi jis.
Nepaisant to, jog jam visuomet patiko Asta, tačiau jis turėjo ir daugiau mėgstamų atlikėjų: „Pirmas laiškas buvo prisipažinimo. Papasakojau, jog myliu jų dainas, sėkmės palinkėjau. Pasakiau, kad norėčiau lankytis jų koncertuose, susipažinti. Nuo 1990-ųjų iki 1994-ųjų, kiek pamenu, Asta buvo grupės lyderė. Visur dalyvaudavau, kur būdavo ir ji. Rašydavau jai eilėraštukus. Aišku, kad ne jai vienai rašydavau juos. Turėjau daug savo mėgstamų divų: Butkutė, Mauručaitė, Linai iš grupės „Vidurnaktis“, Jurgelevičiūtė bei kitoms atlikėjoms. Mano eilėraščiai buvo labai juokingi. Rašydavau į matematikos sąsiuvinius ir pavadindavau „Eilėraštukų rinkinys mano mylimai dainininkei A. Pilypaitei nr. 1“ ir t.t. Visoms dainininkėms esu prikūręs daugybę eilėraščių ir juos įteikdavau po pasirodymų. Kaip malonu prisiminti šias temas...“
A. Manikas apie A. Pilypaitę kalba tik geru žodžiu. Jis pasakojo, jog ji turėdavo minias gerbėjų: „Ji pelnydavo didžiausius žmonių balsus. Ji buvo išrinkta „Gražiausia dainininke“, kuri mina Lietuvos pop sceną. Ji mane pakerėjo savo dainomis, žavesiu, paprastumu. Ji niekada nebuvo pasikėlusi, nepaisant to, kad gaudavo labai daug dėmesio, turėjo daug gerbėjų.“
Įdomu tai, jog Aidui pavyko susibičiuliauti su daugeliu žinomų atlikėjų: „Prisimenu, kai atvykdavo koncertuoti A. Pilypaitė ar Dž. Butkutė, aš visuomet būdavau įleistas į koncertus kaip VIP narys. Galiu pasidžiaugti, kad būdavau įleistas ir į vakarėlius. Patekdavau į jų vakarėlius, kurie vykdavo po koncerto. Stebėdavau, kaip žvaigždės vaišinasi. Man buvo taip gera, jog aš esu tarp šitų dainininkų. Grupė „Sekmadienis“ turėjo savo nuosavą autobusą. Po renginių kartais mane nuveždavo namo. Labai gražūs prisiminimai. Labai mylėjau šią grupę ir pačią Astą.“
Nepaisant to, jog Asta išėjo iš grupės „Sekmadienis“, tačiau jos populiarumas nė kiek nemažėjo: „Kai Asta išėjo iš grupės „Sekmadienis“, aš jai parašiau laišką. Jame rašiau, kad nesvarbu, jog ji išėjo iš grupės, aš vis tiek ją mylėsiu ir gerbsiu. Klausysiuosi jos, kad ir kur ji dainuotų. Gavau atsakymą iš Astos: „Ačiū už ištikimybę, ačiū, kad esi, ir džiaugiuosi“.
Jis džiaugėsi, kad Asta buvo ir pirmoji mokytoja, kuri atvedė jį į sceną. Už tai jis jai bus dėkingas visuomet.
„Niekada neskirčiau, kuri man atlikėja yra mylimiausia, bet Asta buvo viena iš lyderių. 1999-aisiais išleidau pirmą savo kasetę, kuri vadinosi „Likimo krantai“. Pasirodžiau konkurse „Debiutai“, kuriame užėmiau 3-ią vietą ir pelniau daugiausiai simpatijų. Tuomet Asta mane priglaudė po savo sparnu, kaip jauną atlikėją. Tada ji sėkmingai tęsė savo kaip solo atlikėjos karjerą. Ji man davė labai daug pamokų, tačiau labai gailiuosi, kad ne visų jų paklausiau. Galiu jos atsiprašyti. Man buvo didžiulė laimė, kad aš drauge su savo diva važinėju po koncertus. Mūsų koncertai buvo labai šilti. Man, kaip jaunam atlikėjui, buvo patys šilčiausi šie pirmieji žingsniai scenoje. Mokiausi iš savo divų ir dabar galiu pasidžiaugti, kad jau 15 metų esu pramogų pasaulyje“, – džiugiai pasakojo A. Manikas.
Baigdamas pokalbį apie prisiminimus su Asta, šis jai gimimo dienos proga palinkėjo sveikatos ir atskleidė, kokia būtų jo svajonė.
„Aš visada žmogui linkiu sveikatos. Grožio jai nelinkėsiu, nes ji visada buvo žavi ir jaunatviška. Nors jubiliejus toks, bet ji atrodo dvigubai jaunesnė. Be sveikatos niekas nebus laimingas. Norėčiau palinkėti, kad išeitų jos kompaktinis albumas, kuriame būtų rinktinės dainos. Čia būtų mano pačio svajonė, kad kompaktiniame albume būtų ne tik naujos dainos, bet ir senos, kurios skambėtų naujai“, – baigdamas pokalbį sakė atlikėjas.
