Kaip prabėgo jūsų vaikystė, kokių svajonių turėjote būdama maža?
Man pats gražiausias metas, kai dar nesi pažinęs savo lytiškumo, kai nekamuoja aistros, gyveni nerūpestingame knygų nuotykių pasaulyje ir mėgaujiesi glostomas tėvų. Prisimenu, vaikystėje labai norėjau išmokti įsisupusi sūpynėse apsisukti apie ašį ir bent akimirką aukštyn kojomis kaip besitreniruojantys kosmonautai pakyboti ore. Tai pavykdavo tik geriausiai draugei Dovilei. Šiandien su Elvita ir „Tu-Tu“ jaučiamės panašiai: sūpynėse įsisupusios savo jėgomis, aukštyn kojomis, daug juoko, siaubo ir verslo sūpynių mechanikos. Užaugau su puikia kompanija, tradicinėse betoninių penkiaaukščių laiptinėse. Vasarą spjaudydavome kiemo erškėtrožių vaisių kauliukus, po medžiais užkasdavome „sekretus“ – gėlių ir spalvotų popieriukų koliažus, kuriuos rodydavome tik geriausiems draugams. Žiemos pabaigoje, per Užgavėnes, persirengdavome Užgavėnių personažais, kai laiptinėje dingdavo elektra, kaimynai su žvakėmis išlįsdavo į koridorių, kaip per kokią Šv. Liucijos šventę. Viskas atrodė mistiška, o svarbiausia – nereikėdavo ruošti pamokų. Kiekviename aukšte turėjau po draugę arba draugą, galima sakyti, gyvenome kaip viena šeima, gentis „ant betono“. Juokinga, bet turbūt iš ilgesio tai baisiai laiptinei net namie tokius laiptus išsiliejome.
Mėgote puoštis?
Mergaitiškumo simbolis buvo didelis kaspinas ant galvos švenčių progomis. Prašydavau močiutės, kad papuoštų „kaip dovanėlę“ ir su pussesere pamainomis dėvėdavome tą pačią baltą šifono suknelę iš Amerikos. Turime daug senų vaizdo įrašų su madų šou iš „močiutės spintos“ su broliu, pussesere ir pusbroliu. Mėgau velvetines kelnes, kurios greitai nusidėvėdavo. Daug laiko leidau sode, kurį iki šiol sapnuoju kiekvieną savaitę. Kaip šeima gyvenome kūrybingai ir neturėdami lėšų stengėmės „gaudyti polėkį“, kad ir su geležiniais prie batų pririšamais riedučiais.
Tikriausiai buvote madingiausia klasės mergina?
Niekada nebuvau madingiausia klasės mergina. Greičiau priešingai. Dažnai prisimenu matematikos mokytoją D. Kaklauskienę, vasarą lankiau pas ją 11 klasės kursą po metų Švedijoje. Matematikoje sunkiai lipdavau iš septyneto, o ji sugebėjo mane pajausti ir mano požiūrį pasukti kitu kampu, suformuoti kitą nuomonę, pamilti problemas, abstrakcijas, logiką, begalybes... Kitas žmogus – Juozas Milašius, Plungės „Saulės“ gimnazijos buvęs direktorius. Jis buvo ir mano mamos roko ansamblio vadovas. Mokyklos direktorius ir tokia laisva dvasia, būčiau norėjusi dirbti jo kolektyve, sutinku daug žmonių su panašiais gyvenimo scenarijais ir iššūkiu – kaip groti šias dvi skirtingų tonacijų ir ritmo melodijas?
Kas formavo jūsų asmenybę, pasaulio, grožio suvokimą?
Aišku, mama... Mama daug dirbo, todėl didžiausia kūryba buvo mūsų šeimos kasdienybė, kurią prisimenu kaip didžiausią šventę: nosinių lyginimą kartu, išradingą patiekalų puošimą, violetinę plaukų sruogą, netylantį pianiną... Nors kartais jaučiuosi sena, tokių žmonių turiu ir šiandien. Man svarbesni buvo tie žmonės, kurie mokė disciplinos, maišto, provokacijų, smalsumo ir kaip jaučiantis silpnai būti stipriai. Mano, kaip ir kitų merginų, pirmasis pasaulis buvo jausmų, kaip mama sako, gamta taip apsisaugojo nuo išnykimo. Pirma duoda lytinę, o tik po to protinę brandą. Visus žmones ir simpatijas sutikau ne veltui. O paskui supratau, kad reikia išmokti daug kartų „nužudyti save“, kad sustiprėtum.
Kaip keitėsi jūsų asmenybė, charakteris pradėjus dirbti modeliu? Ar daug sunkumų, vidinių išgyvenimų teko patirti?
Jauni modeliai panardinami į moteriškumo įvaizdžius, nors apie moteriškumą neturi jokio supratimo. Tik vėliau, laikui bėgant kartkartėmis prisimindavau savo vaidmenis, pagaudavau akimirkas, kad man atsitiko kažkas, ką tada turėjau perteikti, suvaidinti fotosesijoje. Drabužių spalvų kombinacija primena galybę situacijų, kad ir buvusio vaikino raudono automobilio spalvą artėjančios audros fone prie jūros, išlipi, vėjas sušiaušia plaukus ir išpučia mintis, smėlio gūsiai ore, lenda į ausis, minkštas triukšmas, kažkokie abstraktūs reikalai, apie kuriuos apsimeti galvojanti, iš tikrųjų išlipai, nes nori, kad pūstų dar stipriau, taip, kad išnyktų kontūrai. Tai įelektrina. Keliauti per patirtis, prisiminimus. Tie dalykai kartais vyksta netyčia. Mintys yra stiprūs narkotikai. Kai būna sunku dirbti, pradedu balsu kalbėti su savimi, „melstis situacijai“ – taip greičiau susikoncentruoju. Kartais daugelį dalykų tiesiog darau automatiškai. Kartais pernelyg savimi pasitikėdavau ir pasikliaudavau įvaizdžio automatika. Buvo sunku suprasti savo moteriškumą. Momentų, kai tas darbas yra malonus, iš tikrųjų yra nedaug. Kai esi jauna, viskas kaip žaidimas su lėlėmis, o vėliau – manipuliacijos įvaizdžiais dėl komercinių tikslų. Anksčiau spintoje turėjau galybę keisčiausių apdarų, nes norėjau būti visais personažais vienu metu. Šiuo troškimu gyvas visas mados pasaulis. Bandyti įsiklausyti į save šiuose melodijų kvaituliuose kartais beveik neįmanoma. Tokia yra viena iš kapitalizmo kainų.
Dirbdama modeliu baigėte vadybos studijas Vilniaus universitete. Kaip derinote studijas ir modelio karjerą? Tikriausiai teko atsisakyti ne vieno įdomaus pasiūlymo?
Visą laiką stengiausi laviruoti, net rinkdamasi studijuoti pagal programą „Erasmus“ rinkausi Paryžių. Žinojau, kad jei gyvensiu Paryžiuje, bus lengviau viską derinti. Aišku, mokslai atsidūrė net ne antroje, o trečioje vietoje. Planuojant dienos veiklą miestas ir savarankiškas kultūrinis pažinimas mane buvo visiškai užvaldęs... Užsisėdėdavau kokiame Pompidu centre ir žiūrėk – jau į atranką vėluoju. Baisus dalykas – tas smalsumas...
O kaip kitaip pažinsi pasaulį, atrasi, kas dar neatrasta?
Tikrai, o kaip kitaip žaisti su gyvenimu? Naujausias socialinis stimulas – vaidyba britų menininko Marko Aerialo Wallerio eksperimentiniame 12 serijų seriale kartu su aktore Monika Bičiūnaite. Vaidinau merginą, įtraukiamą į abstrakčią sektą. Tai trumpo metro serijos, skirtos Mindaugo trienalei. Vilniaus Šiuolaikinio meno centro darbuotojai perskaitė aprašymą apie merginą ir režisieriui pasiūlė mane. Įdomu, kad serialas neturėjo scenarijaus, režisieriaus buvo kuriamas tiesiog aikštelėje.
Dabar galėsite save vadinti ne tik verslininke, manekene, prodiusere, bet ir aktore...
Per atranką juokavau: „Aš tokia ilga, kaip tame ekrane atrodysiu...“ Juk dėl to ir šokių projekte dalyvauti atsisakiau. O režisierius tik juokėsi ir klausė, ar anksčiau esu kur vaidinusi. Nebuvo sunku, nes kaip aktorės savęs nemačiau, todėl pernelyg nesureikšminau šito eksperimento. Kodėl? Dėl fizinių duomenų atsiranda natūrali savisauga, nėra baimės dėl kraštutinumų, kurį patiria ir mato savo darbui atsidavę aktoriai. Jie turi pažinti visus galimus personažo gyvenimo eigos ir baigties scenarijus. Tai viena gražiausių profesijų. O šiaip visi mes galime suvaidinti vieną asmeninio gyvenimo vaidmenį...
Tiek daug mergaičių svajoja apie modelio darbą, kaip manote, kokios asmeninės savybės reikalingos geram modeliui?
Modelio darbe išryškinamas, formuojamas moteriškumas ir įvairios jo sampratos. Man atrodo, dauguma merginų tiesiog nori išvažiuoti iš Lietuvos, o modelio darbas – puiki priemonė tai įgyvendinti. Be to, tai ne toks jau brangus asmeninių laiko investicijų loterijos bilietas, žinoma, jei tavo kūno duomenys tinkami. Laikui bėgant norėčiau, kad šita profesija išnyktų arba jos imtųsi robotai.
Kas jums yra gero modelio pavyzdys?
Man geras modelis – pirmiausia geras, šviesus, energingas, jautrus, norintis dalytis žmogus.
Mityba modeliu dirbančiai merginai labai svarbi. Kaip jūs maitinatės? Kokių taisyklių laikotės rinkdamasi maistą?
Sveiko proto. Klausausi visų penkių juslių, širdies ir skrandžio choro. Maistas – atskiras pasaulis, kur pailsiu (ruošdama), kaip ir šokdama. Man atrodo, čia pabunda mano žemiškas horoskopo ženklo pradas – medžiagas suprasti iki materijos, o paskui kuo labiau atitrūkti nuo visko, kas žemiška. Turiu net nuolatinį sapną, kuriame visą laiką sukuosi vilkeliu aplink savo ašį ir inertiškai pakylu nuo žemės 20 cm. Tik negaliu prisiminti, ar sapnas kartojasi po sočios vakarienės... (Juokiasi.)
Turite mėgstamiausią dizainerį?
Gyvenimas per daug įvairiaspalvis, kad vienas kūrėjas viską atspindėtų. Labai patinka stebėti dizainerių idėjų keliones žmonių kūnų paviršiais. Dizaineriai ir mada it metų laikai nudažo prekybos centrų vitrinas, ten gali pamatyti visas spalvų variacijas, kaip medžių lapuose. Pervažiuoji dviračiu per miestą ir jautiesi pabuvęs kitoje gamtoje, ar ne?
Kas jums svarbiausia renkantis drabužius?
Mano nuomonė šia tema nepopuliari. Drabužiai man svetimi ir kartu artimi kaip našlaičiai. Iš medžiagų ir modelių susikuriu asmenišką haiku ritmą, kuris tampa tos dienos niūniuojama melodija. Netyčia išlindęs siūlelis taip pat gali būti to dalis. Mano drabužiai kaip vaiduokliai pasiprašo išvedami pasivaikščioti. Sunkiai tinkamai atlieku socialinius vaidmenis. Nesitapatinu ir su nuotraukose sukurtais įvaizdžiais. Tai fantazijos, kai sugalvoju minčių, tinkamų drabužiams. Turbūt daugelis merginų taip dirba…
Ar vertinate lietuvių dizainerių kūrybą?
Kai kuriuos labiau myliu kaip žmones, nei jų kūrinius… O kitų drabužiai kaip objektai žavūs erdvėje skulptūriškumu, spalvų ritmika. Keletas šios profesijos yra ir amato meistrų, kitiems drabužių kūrimas yra daugiau kaip medija socialiniams eksperimentams, kūrybinės jėgos deklaracija. Skirtingais motyvais vertindama visada atsižvelgiu į kolekcijos kontekstą ir dizainerio kūrybos istoriją.
Kokiam dalykui niekada negailite pinigų?
Nuvažiuojamiems kilometrams. Ir Vilniuje mėgstu važinėti. Man nesvarbu – dviračiu ar automobiliu. Galiu važiuoti kiek neša mintys. O kai pritrūksta benzino, jos ir veža. Apskritai.
Esate vienas populiariausių modelių Lietuvoje, jus vadina „Mados infekcijos“ veidu, kodėl neatsidavėte vien modelio darbui, ieškote naujos veiklos – pradėjote dirbti vaizdo reklamų prodiusere?
Iš karto netapau prodiusere, vyro draugė žinodama mano aistrą kino kalbai pasiūlė dirbti prodiuserio asistente. Buvau dirbusi filmavimo aikštelėse, todėl reklamos projektai buvo įdomūs kaip koncentruoti greito vartojimo produktai, kuriuos reikėjo „atiduoti vakar“ ir už perpus mažesnį biudžetą, palyginti su meniniais filmais. Ši įtampa savotiškai svaigina, taip įgijau praktinę specialybę, daug gražių pažinčių ir keisto „žvejybinio“ garderobo.
Ar modelis iš anksto privalo apsidrausti, ką veiks po to?
Taip, laikas modelio pasaulyje teka dvigubai greičiau nei paprastame. Ten egzistuoja savotiškas sutrumpintas mini gyvenimo modelis su savo mutacijomis. Sutikau įvairių merginų, kai kurios viską paranojiškai planuoja, kitų gyvenimas tapęs kaip dviejų rinkinių šachmatų partija ant vienos lentos, tik aukštyn kojomis... Bet kokioje veikloje jei ne iš vienos, tai iš kitos pusės gali gauti šlapiu skuduru per veidą. Apsidraudimas – tik gaili iliuzija. Gal dėl to kartais jaučiuosi kaip labai senas žmogus. (Juokiasi.)
Be viso to, neseniai su bičiule pradėjote natūralių ledinukų „Tu-Tu“ verslą. Kaip gimė ši idėja?
Su Elvita Brazdylyte kaimyniškai išdykavome su namine gira ir namie paruoštais vaikystės saldumynais kitomis formomis. Jie buvo tokie netobuli, elementarūs ir nuoširdūs, kaip pirmoko rašoma abėcėlė. Natūralūs ledinukai „Tu-Tu“ mums priminė seniai pamirštą nuostabą dėl paprastų dalykų. Tai buvo elegantiškas paskutinės minutės eksperimentas, lengvai gimęs, bet sunkiai auginamas... Šiame versle šalia techninių komandos darbų daug praktinio verslo meno ir filosofijos. Per abstraktaus saldumyno skonį leidiesi į prisiminimų keliones. Įdomu tai, kad yra žmonių, kurie jų nevalgo, bet naudoja kaip namų dekoro elementą. Šito nesitikėjome, kaip ir garbaus amžiaus vyrų, nusprendžiančių pasilepinti natūralia gliukozės energija.
Jau pasiteisino jūsų verslas?
Jis pasiteisino jau pirmą prekybos dieną, nes tai buvo socialinis eksperimentas, maisto provokacija su netikėtomis reakcijomis. Pirko ne vien draugai.
Per operos „Manon Lesko“ premjerą pati stojote prie prekystalio ir pardavinėjote ledinukus – puikiai sugalvota viešųjų ryšių akcija. Kaip jums sekėsi? Kokių atsiliepimų, komplimentų sulaukėte?
Geri dalykai gimsta gana spontaniškai. Mus įkvėpė kostiumų spalvos, grafiškumas. Saldainiai buvo maža dalelė, spalvos lašas, prisiminimas iš spektaklio. Švedijoje mokyklos laikais esu pardavinėjusi vafliukus ir gaiviuosius gėrimus prieš spektaklį Karlskronos teatre. Man patinka žmonės ir scenos menai, smagu prisiminti tą patirtį. Ypatingų komercinių tikslų neturėjome, tai buvo spontaniškas projektas, trumpalaikė interakcija su spektakliu. Tiesiog sugalvojome ir padarėme.
Ištekėjote jauna. Šiandien didelė vertybė gyventi susituokus ilgiau nei trejus metus. Kaip manote, kas yra tvirtos, stabilios santuokos pagrindas?
Laiku sumokėti mokesčiai, šeimos vidinės konstitucijos laikymasis, asmeniniai performansai vienas kitam. Čia gal sunkiausia dalis, nes visada turi išlikti nuostabos veiksnys ir šiek tiek sutrikimo. Buvimo kartu kūryba vyksta kas dieną. Santuoka – ne mechaniniai procesai, kur stabilumas reikštų sėkmę. Svarbiausia yra mąstymas, nes jausmai sumišę su instinktais. Santuoka man – kaip augalas, ekosistema, abstrakti erdvinė judanti figūra. Dažnai galvoju apie amžinus dalykus, juk sakoma, kad jie nemirtingi. Paradoksas – kad būtum amžinas, turi mirti. Tokia ir amžina meilė – kuo daugiau kartų nužudyta, tuo amžinesnė.
Kokios šeimos tradicijos jums yra šventos ir jų visada laikotės?
Pagrybauti, kai išeini į miestą kaip į mišką ir atskirai leidi laiką, o paskui apžiūri, kas kieno nuotykių krepšelyje, ir pasitari, ką darysi su derliumi... Patikrini, ar baisiai sukirmijęriešutai ir raudonviršiai... Dar man labai patinka kartu maudytis vonioje. Kurti kalambūrus ir tragedijas. Ir vienas kitą provokuoti, kad neapimtų buitinio patogumo letargas.
Gintarė Aleksandravičiūtė
