„Mane stebina, koks yra trapus pasaulis ir jo grožio samprata“, – kalba vienas iš perspektyvių ir produktyvių Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Elektronikos fakulteto Elektroninių sistemų katedros dėstančių mokslininkų, VGTU absolventas, docentas daktaras Andrius Ušinskas, besidomintis kompiuterinės regos ir medicinoje taikomo vaizdų apdorojimo tyrimais. Kelių tarptautinių projektų dalyvis, vadovas A. Ušinskas šiuo metu susidomėjo akies vyzdžio vaizdų tyrimais.
Nuveikti darbai neatsiejami nuo būtinojo fono - darboholizmo. Andrius Ušinskas atsimena, kad buvo „įsigudrinęs“ fakultete dirbti ne tik šeštadieniais, bet ir sekmadieniais.
Apie mokslinių interesų sritį.
Mano interesų sritis yra vaizdų analizė, apdorojimas ir atpažinimas. Manau, kad tai - modernios technologijos, kurios Lietuvoje anksčiau ar vėliau bus labai svarbios. Juk esame apsupti įvairiausiais vaizdų gavimo įrenginiais pradedant apsaugos kameromis, internetinėmis kameromis, kameromis mobiliuosiuose telefonuose ir baigiant diagnostikos centruose įrengtais kompiuteriniais tomografais ir magnetinio rezonanso tomografais. Gausybė vaizdinės informacijos yra apdorojama ir interpretuojama. Išaugus asmeninių kompiuterių ir mobiliųjų telefonų našumui, atsirado dar daugiau galimybių kurti įvairius vaizdą analizuojančius įrankius. Pavyzdžiui, radiologas tomografu gauna paciento vidaus organų vaizdus, o programa automatiškai diagnozuoja ligą, apskaičiuoja anomalijos parametrus, tarkime, galvoje susiaurėjusios kraujagyslės skersmenį. Kitas pavyzdys – mobilieji telefonai, kurių našumas greitai viršys trejų metų senumo nešiojamų kompiuterių našumą. Pavyzdžiui, moksleivis pro savo mobilųjį telefoną žiūri į Elektronikos fakulteto pastatą, o telefone esanti programa šalia pastato vaizdo rašo duomenis apie fakulteto istoriją, studijų programas, atvirų durų dienų datas ir pan. Įsivaizduokime, kaip reikės gyventi ateityje, kai telefonuose bus įdiegtos veidų atpažinimo programos: nukreipi telefoną į nepažįstamąjį ir gauni iš įvairių socialinių tinklų informaciją apie jį: vardas, pavardė, gimimo metai, darbovietė, draugai, bendri draugai ir pan.
Akies vyzdžio tyrimai. Nuo medicinos iki psichologijos.
Bendradarbiaudami su VGTU Internetinių ir intelektualiųjų technologijų institutu, kuriame sistemą, kuri analizuoja akies vyzdžio išsiplėtimą. Yra žinoma, kad vyzdys keičia savo skermenį žmogui įpykus ar išsigandus ir t.t. Vyzdžio srities padidėjimas yra nekontroliuojamas žmogaus atsakas į stimulą. Ir toks savęs „nekontroliavimas“ yra labai patogus stengiantis suprasti, ką žmogus iš tikrųjų jaučia, o ne ką jis nori parodyti. Šie tyrimai – galimybė techniškai įvertinti žmogaus emocijas, būseną. Vyzdžio srities analizė gali būti taikoma melo detektoriuje, stebėti savo ar varžovo savijautą. Šiuo metu man tai yra nauja mokslinių tyrimų sritis.
Kūrybiniai klausimai.
Sunku pasakyti, kas geriau būtų, kad Lietuva kurtų ar gamintų. Bent jau gamtai geriau, kad negamintų, o tik kurtų. Kiekviena kūryba prasideda nuo idėjų. Jos įgyvendinimui reikia investuotojo, gamintojo ir pardavėjo. Tačiau išgryninus idėją, vargu, ar man pavyktų nuvažiuoti į „Siemens“ ir tą idėją pristatyti. Geriausiu atveju man pasakys, kad susisieks su manimi vėliau. Įsivaizduoju, kad šioje bendradarbiavimo grandinėje reikalingas tarpininkas valstybiniu mastu, kuris sudarytų sąlygas, kad mes, mokslininkai, su verslo atstovais galėtume dalykiškai kalbėtis tarptautiniame lygmenyje.
Man, kaip mokslininkui, dažnai kyla filosofinių klausimų: ar aš darau tikrai tai, ką reikia daryti, ar tai tikrai reikia daryti, jeigu aš to negaliu parduoti. Jeigu sukuriu kad ir labai originalų kūrinį, o jo negaliu parduoti, vadinasi, jis nėra reikalingas. O gal aš nemoku ir man nepriklauso pardavinėti? O gal tam kūriniui paprasčiausia dar neatėjo laikas? Kita vertus, gimsta teiginys – reikalinga viskas, ką gali parduoti. Tada kyla mintis, kad gal universitetai eina visai ne į tą pusę. Tiesą sakant, jeigu universitetai pradės taikytis prie rinkos poreikių, tai jau nebus universitetai, nes universitetai gyvuoja ne vieną šimtą metų, o rinka griūna greitai. Kas kam turi teikti sąlygas – universitetai rinkai ar rinka universitetams?
Kyla daugybė egzistencinių klausimų. Vis dažniau man, kaip subrendusiam mokslininkui, norisi atsisukti ir pažiūrėti atgal: o ką aš padariau per savo „mokslinę jaunystę“ ir ką tai davė. Mes rengėm disertacijas, publikavome mokslinius straipsnius, gavome finansavimą, laimėjome tarptautinius projektus, dirbome užsakomuosius darbus. Viena vertus, tai buvo pakankamai solidūs darbai, bet, kita vertus, nežinau, ar tai buvo prasmingiausia. Kyla klausimai, o kam to reikėjo?
Apie patriotiškumą.
Kodėl neišvažiavau iš Lietuvos ir nepardaviau savo žinių už ženkliai didesnę pinigų krūvą? Todėl, kad čia paukščiai čiulba lietuviškai. Jaučiau, kad ten, Vakaruose būsiu baltasis vergas. Nuo mokyklos laikų mane supo labai geri žmonės, kurie daug davė ir iš kurių pasisėmiau patirties. Savo įgytas žinias norėčiau perduoti čia, Lietuvoje, kitiems Lietuvos piliečiams. Sunku stebėti, kai gabūs lietuviai išvyksta gyventi svetur. Suprantama, kad daugumai aukštųjų technologijų specialistų Lietuvoje nemoka tokių atlyginimų ir nesiūlo darbo, atitinkančių jų specialybę. Kartais, vesdamas magistrantams paskaitas apie modernią elektroniką, susimąstau, kad vienas ar du ras darbą pagal savo žinias Lietuvoje, o likę 10 - Vokietijoje, Anglijoje ar Prancūzijoje...Susimąstau, kas yra tas patriotiškumas dabartiniais laikais šioje informacinėje visuomenėje. Kai svečiavausi Pietų Korėjoje, į mane žiūrėjo kaip į europietį. Vargu, ar mano pašnekovai korėjiečiai žinojo, kur Lietuva ir kas yra jos sostinė. Liūdna tikėti, kad Lietuva po kurio laiko ištirps pasaulio tautose. Lietuvoje gimstamumas mažėja ir daug žmonių emigruoja. Sunku susitaikyti, kad išvyksta aukštos kvalifikacijos specialistai, kurie vėliau atiduoda savo gebėjimus kitų valstybių gerovei. Galbūt ateis laikas, kai dalis specialistų grįš ir įkurs čia savo verslą, naujas darbo vietas, įkurs kokio nors „milžino“ atstovybę ar tyrimų centrą. Kiek man teko būti užsienio universitetuose, mūsų jaunimas tikrai nėra blogesnis. Kai kuriose situacijose netgi pranašesnis,- net neturėdami gerų sąlygų, sugeba kurti geriau už kitus.
Apie nacionalinį prekinį ženklą.
Kuriant sėkmingą elektronikos produkciją, susiduriama su trimis neišvengiamais elementais -inovacija, gamyba ir prekės ženklu. Inovatyvi įmonė, pavyzdžiui Apple Inc, sukūrė ir parduoda naują planšetinį kompiuterį iPad, kuris didžiuliu greičiu ir milžiniškais kiekiais plinta po pasaulį.
Sukurtas Kalifornijoje, pagamintas Kinijoje ir parduodamas su visiems puikiai žinomu prekiniu „Apple“ ženklu. Tas planšetinis kompiuteris įmonei Apple Inc. atneša didžiules pajamas. Natūralu, kad į mažiausią pelno dalį pretenduoja gamintojas, nes jį lengviausia pakeisti. Paprastai daugiausia uždirba tie, kas kuria inovacijas arba tie, kam priklauso prekinis ženklas.
Baiminamasi, kad Kinija, gamindama aukštųjų technologijų produkciją, perims tas technologijas. Pavyzdžiui, iPad klastotė Kinijoje pasirodė po mėnesio. Sukurta ir pagaminta Kinijoje ta klastotė nėra inovacija ir neturi žinomo prekinio ženklo. Vargu, ar iš iPad klastotės galima užsidirbti nacionaliniu mastu.
Kitas pavyzdys – Suomija. Palyginus labai jauna valstybė, negalinti pasigirti naudingomis iškasenomis ir nafta. Tačiau visas pasaulis žino, kas yra Nokia. Lietuva taip pat neturi nei deimantų kasyklų, nei „juodojo aukso“. Regis, vienintelis mūsų šansas yra aukštosios technologijos, kurių viena šaka – elektronika. Tačiau ką mes kursime ir gaminsime, kai pasaulio rinka prisotinta, o joje žaidžiančių žaidėjų pajamos viršija Lietuvos biudžetą? Jaunam medeliui užaugti miške šalia ilgamečių medžių daug sunkiau.
Antra vertus, dabar vystomi integruoti mokslo, studijų ir verslo centrai yra puiki aplinka kurti savo inovacijas. Tokių gigantų kaip Barclays ar IBM atėjimas į Lietuvą taip pat sudarys teigiamas prielaidas: pirmiausia bus kuriamos aukštos kvalifikacijos darbo vietos, o po to rodomas pavyzdys, kaip reikia dirbti.
Apie mokslininko svajones.
Kaip mokslininkas turiu svajonę sukurti geras sąlygas jauniesiems mokslininkams. Mokslas yra labai gilus reikalas. Kol nusileidi iki problemos, kol ją išsprendi, po to kol pakyli ir ją aprašai, gali ir didelė gyvenimo dalis prabėgti. Pažiūrėkime, kokio amžiaus mokslininkai gauna Nobelio premijas. Iš savo patirties pamenu, kaip Vokietijoje tekdavo stabdyti darbus ir eiti vakarieniauti, nes alkis neleisdavo iš esmės svarstyti problemos...Taigi mano svajonė – jauniesiems mokslininkams sukurti tokią buitinę, darbinę ir psichologinę aplinką, kurioje jie, bendradarbiaudami su pasaulinio garso mokslinių tyrimų centrais, galėtų netrukdomai susitelkti į aktualios mokslinės problemos sprendimą.
Visą interviu su A. Ušinsku skaitykite VGTU žurnale „Sapere aude“ (http://www.vgtu.lt/upload/sk/164/sapere_aude_nr_01_opt.pdf).
