Penkiolikmečio Justino mama, prisiminusi tą akimirką, kai su sūnumi išgirdo negailestingą diagnozę, sako patyrusi šoką. Kodėl taip? Negi nėra jokios pagalbos?
Justukas gimė sveikas, vystėsi normaliai, tik vėlai pradėjo kalbėti. Tiesa, berniuko mama stebėjosi, kad jis nemėgsta klausyti pasakų: „Perskaitydavau vieną puslapį ir jis jau sakydavo „užtenka“, o vyresnėliui galėdavau skaityti valandų valandas.“ Mama po kurio laiko suprato, kad sūnui sunku suvokti jos skaitomo teksto turinį, todėl jis ir nenori klausytis, tačiau ji nė nenujautė, kad jam reikės pagalbos.
Kad Justas nepajėgia drauge su bendraklasiais išmokti skaityti, pirmoji pastebėjo jo pradinių klasių mokytoja. Vis dėlto ji tėvus ramino, kad ne visi vaikai vienu metu pradeda skaityti, tačiau sunkumai tęsėsi, ir mokytoja patarė tėvams kreiptis į specialistus, kad išsiaiškintų, kokį raidos sutrikimą turi sūnus.
Dirbome ir tikėjomės
Justo mama prisimena, kad po pedagoginės psichologinės tarnybos darbuotojų paskelbtų išvadų ji baiminosi, jog Justas negalės toliau lankyti bendrojo ugdymo mokyklos: „Negavome jokių patarimų, kaip padėti vaikui. Patys nieko nežinojome apie disleksiją, o mums ir neaiškino, kas tai per sutrikimas.“ Mama sako, kad dabar ji žinotų, ką patarti tėvams, išgirdusiems, kad jų vaikui disleksija ir disgrafija, o tuomet iš pedagoginės psichologinės tarnybos darbuotojų neišgirdo nei į ką kreiptis, nei kaip dirbti su vaiku.
Iš nevilties mamą išgelbėjo ta pati sūnaus pradinių klasių mokytoja, patikinusi, kad dabar, žinodama Justo negebėjimo skaityti priežastis, dirbs su juo ir klasėje, ir individualiai, ir yra tikra, jog berniukas pradės skaityti. Mokytoja Justą pasisodino į pirmą suolą priešais savo stalą. Ji stebėjosi, kad berniukas, negalintis perskaityti užduoties, vien pasižiūrėjęs į užduotį vadovėlyje ar lentoje žino, ką reikia padaryti. „Jis kitaip reaguoja“, – aiškino mokytoja Justo mamai.
Dirbo visi drauge. „Mes namuose, o mokytoja mokykloje, taikėme įvairias skaitymo mokymo metodikas. Vienos jų – užduotys su uždengiamais langeliais: atidengdami langelius mokėmės po skiemenį, paskui po du. Užduotis gaudavome iš mokytojos ir namie kiekvieną dieną dėliodavome raideles“, – pasakoja mama.
Mokyklos direktorė pasikviesdavo Justą į savo kabinetą papildomai padirbėti. Bendromis pastangomis Justas, nors ir lėtai, bet dėliojo skiemenį prie skiemens. Vis dėlto berniukas nepamiršo, ką apie jį pasakė pedagoginės psichologinės tarnybos specialistė, ir kai tik jam nesisekdavo, pradėdavo klykti: „Kodėl mane verčiat mokytis, jums juk sakė, kad aš niekada neišmoksiu!“
Vieną dieną parėjęs iš mokyklos Justas krito ant lovos ir pradėjo balsu raudoti: „Mama, negi aš niekada neišmoksiu skaityti?!“ Jam tuomet buvo devyneri. Mama tada atsakė: „Niekas nežino, ar tu išmoksi, ar ne, bet ne tai svarbiausia. Mes viską padarysime, kad išmoktum, tačiau jeigu neišmoksi, dėl to netapsi blogesnis.“
Tą sunkią abiem dieną mama sūnui priminė, kad yra dalykų, kuriuos jis gali daryti geriau negu jo bendraamžiai: puikiai bėga, puikiai plaukia, gerai žaidžia krepšinį, net geriau išmano automobilio technines savybes negu jo vyresnysis brolis. Sūnus nusiramino, darbas tęsėsi, bet visiems buvo sunku.
Kiekvienas pasiekimas – šventė
Psichologę, apie kurią turėjo informuoti vaikų pedagoginė psichologinė tarnyba, Justo mama susitiko atsitiktinai. „Tąkart buvau susinervinusi ir tiesiai šviesiai išsakiau, dėl ko kremtuosi. Psichologė pasakė, kad mūsų bėda jai pažįstama, ji kaip tik tyrinėja disleksijos ypatumus, ir pasiūlė Justui atlikti testus“, – pasakoja mama.
Testai parodė, kad sunkumų yra. Psichologė patarė padirbėti su jos rekomenduota specialiste, būsima psichologe. Justo mama sako, kad ir tada nepastebėjo aiškaus pagerėjimo, bet rankų nenuleido. Justas, skatinamas mamos, išbandė daug įvairių terapijų. Berniukas ne visada noriai jas lankė, tačiau mama už kiekvieną, net pačią mažiausią, sėkmę, už terapijos lankymą sūnų premijuodavo, o tai jam patiko. Visi džiaugėsi mažomis Justo pergalėmis.
Pradinėse klasėse Justas, nors ir sunkiai, bet jau skaitė, tik rašyti ant lentos jam buvo sudėtinga. Mama prašydavo mokytojų neversti jo skaityti prieš klasę, kad jo neištiktų panikos priepuolis, verčiantis pamiršti tai, ką jau išmoko. Mokytojai stengdavosi, kad berniukui tektų lengvesnis sakinys, kurį jis gebėtų perskaityti be ypatingų pastangų.
Dabar Justas jau skaito savarankiškai, nors būna, kad praleidžia raides, suklysta, o kai reikia perskaityti ilgesnį kūrinį, skaito drauge su mama. „Aš perskaitau dešimt puslapių, jis vieną, tačiau ir tai mums didelė sėkmė. Sūnus sako, kad skaityti jam sunku, nes jis taip įsigilina į raides, jog nebepajėgia suvokti žodžio, todėl klaidingai suvokia visą tekstą. Tekstą iš vadovėlio Justas nurašo teisingai, akys mato, bet paversti ženklus garsais jam labai sunku“, – aiškina mama.
Justas mokosi dalykų pagal bendrąsias programas, jam daroma išlygų tik rašant – leidžiama padaryti daugiau klaidų. Mama sako, kad sūnus neskiria dvibalsių ie, ei, uo, au, ir nėra tikra, ar jis iš viso kada nors juos skirs. Justas ilgai nesuprato, kad gale sakinio reikia dėti tašką, o rašinius jis iš pradžių diktuodavo savo mamai, bet dabar jau rašo pats. Jam sunku mokytis užsienio kalbų, ypač rašyti anglų kalba, bet kad ir kaip tai jam būtų sudėtinga, vaikinukas skaito ir rašo!
Dabar Justas dažnai klausosi įgarsintų knygų. Jis gerai suvokia visus dalykus, puikiai mokosi matematiką, fiziką. Jo mama džiaugiasi mokytojų supratingumu. Kai Justas turėjo pradėti lankyti gimnaziją, direktoriui mama iškart pasakė, kad jos sūnus turi disleksiją ir disgrafiją ir nebus tuo mokiniu, kuris gerins gimnazijos mokinių pažangumo rodiklius. Direktorius nė sekundės nesuabejojo ir iš karto pasakė kitiems mokytojams, kad vaikui reikia padėti. Vis dėlto tai nėra paprasta. Mokykloje šalia vaiko, kuriam nustatyta disleksija ir disgrafija, turėtų būti mokytojo padėjėjas, galintis padėti per pamokas, tačiau tokia prabanga mokykloje šiuo metu neįmanoma.
Dalykimės informacija
Disleksija yra nematoma negalia, tai tiesiog normalaus intelekto žmonių mokymosi sutrikimas, bet rašymo ir skaitymo sunkumus kompensuoja kiti gabumai. Disleksija nesutrukdė siekti aukštumų tokioms įžymybėms kaip kino žvaigždė Tomas Cruise’as, milijonierius Richardas Bransonas. Disleksiją turėjo ir garsusis Leonardas da Vinčis, mokslo genijus Albertas Einšteinas ir nemažai kitų daug gyvenime pasiekusių žmonių.
Justo mama sako, kad, sužinojusi apie kitų šį sutrikimą turinčių žmonių pasiekimus, ji nė sekundės negalvojo, kad jos sūnus gali ko nors pasiekti be didelių pastangų. „Šią negalią būtina anksti pastebėti ir pradėti koreguoti“, – sako moteris.
Ji mano, kad padėti sūnui būtų galėjusi anksčiau, kai jis dar nelankė mokyklos, tiesiog neatkreipė dėmesio, neturėjo jokios informacijos. Gerai, kad pirmosios specialistų prognozės mamos nesustabdė. „Gal pas mus ir per mažai specialistų, kurie galėtų padėti disleksiją turinčiam vaikui, tačiau mes, tėvai, turime gauti išsamią informaciją, kur tokių specialistų rasti“, – sako atkakli mama.
Straipsnio autorė - Eglė Kulvietienė.
Tarpmiestiniai autobusai;
Traukiniai;
Lėktuvai;
Neturiu nuomonės.
