Parlamento rinkimus galima laikyti svarbiausiu metų įvykiu Azerbaidžane. Šie rinkimai įgijo kur kas didesnę reikšmę nei kuri nors kita eilinė rinkimų kampanija, kadangi jie vyko beprecedenčio pasaulinės bendruomenės dėmesio atmosferoje.
Iš čia ir atitinkama demokratiška – reikia deramai įvertinti – rinkimų kampanijos atmosfera. Nors nebuvo išvengta ir klastojimo. Tą liudija balsavimo rezultatų peržiūrėjimas arba anuliavimas kai kuriose rinkimų apylinkėse.
2005 metų rinkimus, be abejo, reikia vertinti atsižvelgiant į demokratinius pasikeitimus visoje posovietinėje erdvėje. Nuo pat metų pradžios svarbiausiu klausimu Azerbaidžanui buvo šis: bus ar nebus „oranžinė revoliucija“? Daugeliui įspūdį tada buvo padaręs valdžios pasikeitimas Gruzijoje ir Ukrainoje, tad nieko stebėtino, kad Azerbaidžano valdžios struktūros rimtai susirūpino identiško scenarijaus realizacijos galimybe. Oficialusis Baku turėjos dvi veiksmų galimybes – viską palikti savieigai ir leisti vidinei opozicijai su Vakarų palaikymu pabandyti ateiti į valdžią arba imti iniciatyvą į savo rankas ir pradėti plataus masto politines reformas.
Reikia pažymėti, kad užduotis buvo ne iš lengvųjų. Reformų vykdymo Azerbaidžane klausimas neišvengiamai susidurdavo ir iki šiol susiduria su, pasak politikos mokslų daktaro prof. Rovšano Mustafajevo, komunistinės konservatyvios valdančio elito dalies pasipriešinimu. Kalbama apie „senąją gvardiją“, pamynusią valstybės aparatą ir pavertusią jį savų interesų aptarnavimo priemone.
Šalies prezidentas Ilchamas Alijevas nuo atėjimo į valdžią 2003 metų spalį buvo laikomas naujo tipo lyderiu, technokratų kartos atstovu, pajėgiu nauja linkme pakreipti valstybės mašiną, paleisti politinių ir ekonominių reformų smagratį.
Žinoma, šiame kelyje ypatingos reikšmės įgijo kadrų klausimas. Visiems buvo aišku, kad su sena vyriausybe toli nenueisi. Gyventojų nepasitenkinimas augo diena po dienos. Bet tiesiog imti ir priversti vyriausybę atsistatyti būtų buvę neišmintinga.
Bėda ta, kad vyriausybė buvo sudaryta ne tiesiog iš ministrų, o iš „cariukų“, sukaupusių per savo buvimo postuose laiką didžiulius kapitalus. Pradėti kovą su visais iš karto buvo per daug pavojinga.
Taigi iš pradžių prezidentas padarė du sprendimus: pakeitė užsienio reikalų ir nacionalinio saugumo ministerijų vadovus. Tai buvo labai apgalvoti sprendimai. Prezidentui reikėjo: a) nepriekaištingos užsienio politikos, efektyvaus teigiamo šalies įvaizdžio tarptautinėje arenoje; b) gero specialiųjų tarnybų darbo, kai bandoma susilpninti valstybės galvos pozicijas.
Rimtu smūgiu šalies valdžios įvaizdžiui tapo opozicijos žurnalisto, žurnalo „Monitorius“ vyr. redaktoriaus Elmaro Huseinovo nužudymas šių metų pavasarį.
Opozicinėje spaudoje iš karto pasirodė palyginimai su ukrainiečių žurnalisto Georgijaus Gongadzės nužudymu. Prognozės, kad „oranžinės revoliucijos“ Azerbaidžane nebus išvengta, ėmė skambėti vis dažniau. Tokiu būdu 2005 metų gegužę, kai prasidėjo pasirengimas parlamento rinkimams, šalis pasitiko išvarginta vidinių prieštaravimų masinio Vakarų spaudimo fone.
Buvo aišku, kad rinkimai turi vykti demokratiškai. Jau gegužę prezidentas pasirašo potvarkį, skirtą rinkimų praktikai šalyje tobulinti. Vienas iš šio dokumento tikslų buvo dar labiau apriboti vykdomosios valdžios kišimosi į priešrinkiminės kampanijos eigą galimybes. Toks šalies vadovo požiūris visuomenės buvo sutiktas palankiai. Žmonės pradėjo tikėti tuo, kad palyginti laisvi ir sąžiningi rinkimai Azerbaidžane galimi. Tokios euforijos šalyje jau seniai nebuvo.
Patikėję prezidento pažadais, žmonės pradėjo siūlyti savo kandidatūras. Pagal statistinius duomenis, centrinė rinkimų komisija užregistravo daugiau kaip 2000 kandidatų į 125 vietas parlamente. Daugelyje apylinkių varžėsi daugiau kaip 20 žmonių.
Kartu buvo stengiamasi užkirsti galimybes destabilizuoti politinę padėtį šalyje. Kaip paaiškėjo, tokių tikslų turėjo ir vyriausybės nariai, susikooperavę su buvusiu parlamento vadovu, vienu iš Azerbaidžano opozicijos lyderių Rasulu Gulijevu, gyvenančiu JAV nuo 1996 metų. Spalio mėnesį bandymu organizuoti valstybinį perversmą buvo apkaltinti ekonominio vystymosi ministras Farchadas Alijevas, jo brolis – kompanijos „Azpetrol“ vadovas Rafikas Alijevas, sveikatos apsaugos ministras Ali Insanovas, Akifas Muradverdijevas ir dar keli valstybės valdininkai.
Tokia padėtis atrodė logiška: kai kurie vyriausybės nariai, disponuodami pakankamomis priemonėmis, jau atvirai žaidė su opozicija, formavo ištisą verslo struktūrų tinklą, taip pat ir žiniasklaidos, ruošdamiesi savo šalininkus „išsiųsti“ į parlamentą. Jie Vakarams save pristatė kaip potencialius „oranžinės revoliucijos“ veikėjus.
Tačiau prezidentas juos aplenkė. Valstybės vadovui ne tik pavyko užkirsti kelią Azerbaidžano revoliucinio scenarijaus vystymuisi pagal gruzinų ir ukrainiečių pavyzdžius, bet ir padidinti valdžios reitingus. Ministrų areštus visuomenė priėmė entuziastingai. Sumažėjo ir priešrinkiminių opozicijos protesto akcijų dalyvių.
Lapkričio 6-ąją įvykę rinkimai davė opozicijai papildomų argumentų. Jų, reikia pripažinti, nemažai – priešrinkiminės kampanijos metu būta ir rinkėjų papirkinėjimo atvejų, ir administracinių išteklių naudojimo, ir „juodojo piaro“ konkurentų atžvilgiu, ir valdžios organų kišimosi į balsavimo eigą bei rinkimų komisijų narių papirkimo atvejų.
Visa tai buvo, bet buvo ir kita. Pirmą kartą valdžia, kurią įkūnijo prezidentas, parodė atvirumą, pasiruošimą išmintingiems kompromisams. Likus mažiau nei dviem savaitėms iki rinkimų, prezidentas pasirašė potvarkį dėl dar skaidresnio balsavimo proceso užtikrinimo. Kalbama apie rinkėjų pirštų žymėjimą nematomu rašalu ir visuomeninių organizacijų galimybes stebėti rinkimus. To Azerbaidžane dar nebuvo. Ir tai – didelė patirtis.
Būtent dėl to ESBO – Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos – pirmininko pareigas einantis Dmitrijus Rupelis, vertindamas rinkimus Azerbaidžane „The Wall Street Journal“ puslapiuose, pasakė, kad jie nebuvo idealūs, bet kur kas geresni už praėjusius. ESBO vadovo nuomone, svarbiausia užduotimi buvo išvengti prievartos prasiveržimų šalyje ir užtikrinti Azerbaidžano perėjimą prie gyvybingos demokratijos, stabilumo ir ekonominio klestėjimo.
„Sėkmės atveju respublika gali tapti reformų gynėja Centrinėje Azijoje ir net Artimuosiuose Rytuose. Todėl daug kas čia pastatyta ant kortos tiek dėl paties Azerbaidžano, tiek ir dėl Europos Sąjungos, Rusijos, Jungtinių Valstijų ir dar platesnio regiono“, – pabrėžė D. Rupelis.
Dabar, po rinkimų, opozicija bando inicijuoti judėjimą dėl balsavimo rezultatų atšaukimo. Tačiau šis projektas neturi jokios perspektyvos. Nes pirmą kartą per rinkimus Azerbaidžane buvo panaudota pačios opozicijos palankiai įvertinta technologija – rinkėjų apklausa išėjus iš balsavimo apylinkių. Apklausos sutapo su oficialiais Centrinės rinkimų komisijos duomenimis. Beveik 85 nuošimčiais. Todėl, jeigu ir būtų galima reikalauti atšaukti balsavimo rezultatus, tai tik tose rinkimų apylinkėse, kur Centrinės rinkimų komisijos duomenys nesutapo su šios apklausos duomenimis.
Dalyje rinkimų apylinkių jau peržiūrėti rezultatai opozicijos naudai. Galima laukti, kad tuomet opozicijai pavyks gauti apie 15 vietų parlamente. To, žinoma, per mažai, kad opozicija galėtų suformuoti nuosavą frakciją (tam reikia 25 deputatų mandatų), bet geriau nei visai nieko. Įdomu ir tai, kad opozicija neatrodo vieninga. Kai kurie opozicionieriai linkę dalyvauti parlamento darbe. Tad natūralu, kad protesto bangos po kelių savaičių nutilo. Aišku viena – „oranžinės revoliucijos“ traukinys išvažiavo ir į jį jau nebeįšoksi.
Mamedas Bagirovas yra opozicinio laikraščio „??????“ vyr. redaktoriaus pavaduotojas (Baku)
www.akiraciai.lt
