Mielos mamos, ne tik mes kraustomės iš proto. Tą daro ir vyrai. Visgi šis straipsnis yra apie mamas, apie moteris, kurioms atvira agresija normaliu atveju nėra būdinga. Žmonių tyrinėtojai jau seniai pastebėjo, kad vyriškos lyties atstovams būdinga atvira agresija, kurią lengva pamatyti ir atpažinti. Moterims būdinga užslėpta agresija, pvz. apkalbos, paskalos, nekalbėjimai, ignoravimai ir pan. Štai kodėl mes, moterys, laikomos mažiau agresyviomis (nors tai ir nėra tiesa) - mūsų agresyvus elgesys yra labiau užslėptas. Kas gi nutinka su mumis, kai moteris imasi aiškaus ir konkretaus agresyvaus elgesio?
Degraduojama dėl vaikystėje patirtos tuštumos
Pats lengviausias būdas moteriai degraduoti - tai pradėti vartoti įvairius svaigalus, rūkyti ir turėti daug partnerių intymiuose santykiuose. Pas mus tokios moterys apibūdinamos kaip rizikos šeimų atstovės. Tačiau jos tokiomis negimė. Viena iš priežasčių pasirinkti tokį prigimtį griaunantį gyvenimo būdą - didžiulė vidinė tuštuma, kurios neužpildė artimieji dar vaikystėje.
Moterys, kurios pasirenka netinkamą gyvenimo būdą, greičiausiai jau vaikystėje prarado artimą žmogų fiziškai ar psichologiškai, galėjo patirti smurtą, prievartavimą ir pan. Todėl neverta smerkti moterų su tokiais pasirinkimais: jei galime padėti - padėkime, jei ne - pasimelskime už jas.
Moteris yra kaip obelis: kad ji duotų gerą derlių, jos šaknys turi būti stiprios, kamienas - sveikas, jai nereikia pavasarinių šalnų, jai reikia saulės, lietaus, šilumos ir bičių. Stiprias šaknis moteriai duoda šeima. Arba ne. Stiprus moters kamienas - tai jos gyvenimas nuo gimimo iki maždaug 21 metų, kai jauno žmogaus pasirinkimams ir pasaulėžiūrai didelę įtaką daro kiti žmonės. Saulė arba šalnos, šiluma ir bitės - tai visa aplinka, kurioje moteris pasirenka būti.
Moterį pirmiausia reikia mylėti
Nusižiūrėkime, kokia moteris mums labai patinka ir pasidomėkime, kokia jos gyvenimo istorija? Išmintingos, mamiškos, stabilios, visa mylinčios, plačios širdies, kantrios, laisvos, pasitikinčios savimi, mokančios neužaštrinti šeimyninių konfliktų dažniausiai būna panašių moterų užaugintos: ir visai nesvarbu, kad tokia buvo ne mama, o jos močiutė.
Moteris moteriai gali perduoti labai daug gerosios energijos širdimi. Jauna mergaitė, kuri jaučiasi mylima kitų moterų, perims iš jų gerąją patirtį be jokių papildomų pamokų. Jei norime moteriai padaryti kokį nors poveikį, ją, visų pirma, turime mylėti. Tai galioja ir mažai mergaitei, ir suaugusiai moteriai. Neabejokime, kad ir sėkmingų moterų gyvenime buvo sudėtingų situacijų. Jas išgyventi padeda tikras dvasingumas, kai moteris be pagalbos išorėje, randa didžiulį pagalbininką savo viduje - Aukščiausiąjį. Drąsiai galime teigti, jog tikinčios moterys nugyvena gyvenimą laimingesnės, net jei gyvenimo faktai ir nebuvo itin džiuginantys. Dar vienas labai svarbus faktorius laimingų moterų gyvenimą - tai mokėjimas mylėti save. Tai padeda moteriai pasirinkti tuos žmones ir tas aplinkas, kurios jai yra geriausios, o ne tinka iš bėdos, kad tik ji neliktų viena.
Mažiau stabilios moterys dažnai pasakoja sudėtingas savo gyvenimo istorijas. Vidinę tuštumą didina neturėjimas jokio ryšio su Dievu, nestabilūs artimųjų, giminės ryšiai, savęs nemylėjimas ir labai dažnas aukos arba agresorės rolės prisiėmimas kasdienėms situacijoms spręsti. Išgyvendamos didžiulę įtampą, moterys, visai kaip ir vyrai, dažnai griebiasi itin populiarios užsimiršimo taktikos, t.y. pradeda gerti. Ir patenka į užburtą ratą: išgeria, prablaivėja, giliai viduje nekenčia savęs, o kad galėtų išgyventi, vėl pasirenka liūną.
Moters savastis traukiasi, jos protas skendi nuolatinėje dulksnoje ir gyvuliškai elgtis, t.y. daryti visa, kas prieštarauja gyvybės kūrimui, globojimui, saugojimui, tausojimui - nėra taip sudėtinga. Agresyviai su savo vaiku pasielgusi mama, jei tik būtų skaidraus proto, suprastų, kad netinkamai pasielgė. Jei moteris neišgyventų degradavimo proceso, ji netaptų agresyvia.
Galima sakyti, kad naikinantys moterį jos vidiniai demonai puikiai žino, ką daro, o tikroji moteris, kuri nebekontroliuoja savo gyvenimo, nežino, ką daro su ja jos tamsioji pusė. Visos tragiškos situacijos kyla iš labai sudėtingų vidinių pasaulių. Tai nereiškia, kad tokias moteris valia teisinti. Tiesiog supraskime, apie ką kalbame tokiais atvejais.
Laimei, dėl moters unikalumo, t.y. didžiosios kūrybinės galios, slypinčios joje, moteris visuomet gali liautis save naikinti ir susigrąžinti savo savastį, išgirsti savo sielą, susidraugauti su savo dvasiniais vedliais ir gyventi tokį gyvenimą, kokio ji yra verta bei gyventi pagal savo priedermę.
Jei save priskiriame prie pakankamai sėkmingų moterų ir mamų, agresyvus elgesys nebūtinai mums yra tabu. Mes tarsi miegodamos perimame tą vaikų auklėjimo ir buvimo mama modelį, kuris buvo naudotas, kai mes buvome mergaitės. Arba kraštutinai jo išsižadame. Nei vienas, nei kitas pasirinkimas nėra sąmoningumo požymis.
Visų pirma, turime pastebėti, ką darome ir kada darome. Ir užduoti sau nepatogių klausimų, pvz.: kodėl aš skriaudžiu savo vaikus, nors juos labai myliu. Atsakymo paieškos mus gali nustebinti, nuliūdinti, papiktinti, bet mums reikia pereiti šį kelią, jei nenorime išprotėti ir pradėti dėl savo nestabilumo kaltinti viso pasaulio, kuris mus supa.
Mes nesame savo mamų kopijos arba jų antonimai.
Pajauskime, kad mes turime savyje kažką tokio, ko neturi nė viena pasaulio moteris. Priimkime TAI. Pabūkime šalia. Susipažinkime. Pamilkime TAI. Ir pasilikime visam laikui. Galima sakyti, kad tai yra mūsų savastis. Įsiklausykime į ją. Kas jau bandė tą daryti, žino, kaip sudėtinga užtildyti tūkstančius stereotipų, taisyklių, normų, standartų, kurie šūkauja mūsų galvose. Ir kaip gera būna, kai sugrįžta prigimtinis pasitikėjimas savimi, nes atsiranda aiškus suvokimas, jog esame nuostabios ir svarbios.
Moterys, kurios leidžia sau būti savimi, patiria mažiau konfliktų su savo artimaisiais ir vaikais, nes joms būdingas prigimtinis žaismingumas kuria daug įvairių sprendimų net sudėtingose situacijose. Šios moterys išmoksta atpažinti savo užduotis šeimoje, giminėje ir tai suteikia joms galių priimti viską daug ramiau, kas ateina į jų gyvenimus. Kasdienė dvasinė praktika yra puikus būdas suderinti savo vidų. Jei mama su manimi elgėsi netinkamai, tai dar nereiškia, kad ir aš su savo vaikais elgsiuosi netinkamai. Visuomet yra išeičių. Kviečiu jas pamatyti.
Mūsų vaikai nėra mūsų nuosavybė.
Vaikus mums patikėjo Dievas šiam gyvenimui. Nesugadinkime jų, o padėkime jiems augti. Pirmus du-tris gyvenimo metus mama yra visas vaiko pasaulis. Taip, kaip mama mato pasaulį, kaip jame jaučiasi, taip gyvena ir vaikas. Tačiau augant vaikui labai sveika išmokti į nuostabius sutvėrimus žiūrėti kaip į atskirus nuo mūsų žmones, kurie turi teisę į savo gyvenimus nuo pat gimimo.
Tai, kad mes rūpinamės ir globojame juos, nesuteikia mums teisių kontroliuoti juos ir žlugdyti jų valią. Vaikai nėra nusikaltėliai, todėl liaukimės matyti juose mūsų gyventojų gadintojus. Jie pasirinko mus ne veltui, išmokime pamokas, kurios atėjo kartu su jais ir tapsime ne tik geresnės, bet ir labiau savimi. Kai tai suprantame, mes leidžiame vaikams gyventi su mumis. O tai reiškia, kad jie neprivalo paklusti, neprivalo norėti tų pačių dalykų, jie gali ginčytis su mumis ir būti nepatenkinti, liūdni, pikti dėl mūsų elgesio.
Vyrai tausojami labiau nei vaikai
Įsisąmoninkime, kad moteris energijos gyvenimui gauna iš Dievo, tėvų, draugių ir draugų, mėgstamų užsiėmimų ir šiek tiek iš vyro, todėl vaikai visai nekalti, jei jaučiamės nelaimingos. Mamos vaikams yra duodančios. Bent 21 metus. Atgal gausime visko, ko nusipelnėme. Sulaukime šio laiko. Vaikai mums neskolingi, todėl nereikalaukime iš jų, o mokykimės sugyventi.
Kai moteris vaikus augina su vyru, galioja paprastas dėsnis: tiek, kiek vyras skiria savo laiko Aukščiausiajam, tiek jis bus kantrus savo žmonai, o žmona bus tiek kantri vaikams. Stebint Lietuvos moteris darosi akivaizdu, kad labiau šeimose yra tausojami vyrai nei vaikai. Vyrai yra dideli, nedūžtantys taip lengvai, kaip jie pasakoja, todėl atiduokime jiems daugiau savo naštos ir mažiau reikės pyktis su vaikais.
Kai vyras globoja moterį, jai padeda ten, kur jai svarbu, moteris elgiasi daug pakančiau su vaikais nei ta, kuri ant savo pečių užsimetė namus, vaikus ir kitus darbus. Kai moteris vaikus augina viena, labai svarbu turėti draugų, puoselėti ryšius su gimine ar atrasti žmonių ratą, kuriuos turėdama moteris jaustųsi lyg ne viena.
Įsisąmoninkime, kas mums kelia pyktį
Labai dažnai mamos tik išsilieja ant vaikų, o tikroji pasipiktinimo priežastis su jais yra visai nesusijusi. Stebėkite save, savo nuovargį, imkitės save tausojančios taktikos anksčiau nei įvyks sprogimas. Tai nėra visada paprasta, bet verta išbandyti. Pasikniskime savo viduje ir atraskime daugiau išminties.
Kartą viena žydė, 4 vaikų motina, nukeliavo pas rabiną:
-Nebegaliu daugiau, baigiu išprotėti su tais 4 vaikais, vyras nuolat darbe. Patarkit, ką daryti?
Rabinas pasikalbėjo su moterimi ir jį grįžo patenkinta namo. Štai ką pamatė vaikai: mama ima paskutinį marcipaninį sausainį, įsipila puodelį arbatos, įsideda paskutinį šaukštelį cukraus ir užsirakina kambaryje.
Vaikai klausia:
-Mama, ką tu ten darai?
-Aš, vaikeliai, darau viską, kad jūsų mama neišprotėtų.
Tikiuosi, kad šie mano pamąstymai nedavė Jums lengvo atsakymo, kodėl Jūs kartais bėgate magistrale "Mano beprotystė", o paskatino susimąstyti. Mes, moterys, esame visos labai susijusios. Saugokime savo šviesiąsias puses dėl visų moterų pasaulyje. Kas, jei ne mes, mylėsime savo vaikus. Kviečiu atrasti sau tinkamus receptus, kaip išlikti širdingame prote ir išmintingai mylėti vaikus, kad ir kas benutiktų.
