Po neapsakomai gero laiko, praleisto apžiūrinėjant piramides, grįžinėjome namo į kitą Egipto miestą, šešios valandos nuo Kairo. Taigi patogiai įsitaisiusios autobuse, klegėjome apie praėjusį laiką, fotografavomės su skarelėmis, darydamos įvairias grimasas ir negalėjome patikėti, kad viskas taip idealu!
Buvome nuolat globojamos. Kaip tik tada ir pradėjome kalbėti apie tai, jog nejaugi nieko tikrai blogo ir neatsitiks?
Kelyje iki Sharm el Sheikho yra daug saugumo postų, kur tikrinami keleivių dokumentai. Visą laiką niekas mūsų lyg ir neprašė jų parodyti. Pamačiau priartėjantį paskutinį postą, už kurio jau kvepia
namais namučiais.
Spėkite. Manęs vienintelės paprašė išlipti iš autobuso, nes kažkas buvo neaišku dėl mano paso. Dirbau jau antrą mėnesį Egipte ir niekada neužkliuvo jokie formalumai. Vaizdas toks: aš vėlyvą vakarą nuėjusi gal apie 20 metrų nuo autobuso stoviu lauko poste, kur visaip įtariai yra vartomas mano pasas. Aš jiems aiškinu "skambinkite į mano darbovietę ir jums patvirtins, kad ten dirbu". Jie vis dar kažko nesupranta ir vistiek bando įžiūrėti kažką, ko patys nesupranta.
Pilnas autobusas pavargusių žmonių laukia manęs. Ten ir mano mama su visu kelionės turtu: rankinėmis ir dviem fotoaparatais (vienas net pasiskolintas iš draugės) ir dar šiek tiek mantos bagažo skyriuje.
Kartas nuo karto atsisuku pažiūrėti į autobusą. Kaskart jis būna nežymiai pavažiavęs į priekį. Įrodinėju savo dokumentų tvarkingumą toliau. Ir ką jūs sau manot? Po gal penkto mano atsisukimo autobuso nei kvapo!Telefonas ir pinigai autobuse, kartu tik su rusiškai galinčia susikalbėti mama. Dėl jos labiausiai ir nerimavau. Nes juk tai aš atsakinga už ją, tai ji mano svečias, tai ji turi būti saugi ir laiminga.
Netrukus niekam nebekyla klausimų nei dėl mano paso, nei dėl anglų kalbos supratimo, kai aš pribėgu prie posto, kur man nepastebėjus dingo autobusas. Visi pasidarė šilkiniai, nes aš pasirodo niršti irgi moku.
Jiems supratus situaciją buvau mandagiai nuraminta, ir patikinta, kad autobuso vairuotojui yra pranešta, kad šis sustotų ir nebejudėtų iš vietos. Žodžiu mano širdelė "dingo mama" priėmė kaip
globalinės reikšmės įvykį. Arabais pasitikėti negalima. Oi, negalima..
Sakau: "tai ką man dabar daryti? Aš visai basa - patys išprašėt iš autobuso. Netrukus buvau įsodinta į pikapo tipo mašinėlę su vairuotoju ir dar kareivuku iš posto. Važiuojam. Aš kramtau lūpą, nes bejėgiškumo jausmas graužia. Dėl savęs visiškai nesijaudinau. Vairuotojas pradėjo mane kalbinti. Aš jam papasakojau situaciją. Sako - „ojojoj“. Skambink jai iš mano telefono. Skambinu. Kas dabar prisimena telefono numerius?? Nesujungė. Kareivukas tuo metu sėdi tarp mūsų ir tyli kaip mumija. Pasirodo, vairuotojas – šiaip žmogelis, važiavo pro šalį ir jo paprašė pagelbėti. O gal privertė. Kas čia žino..
Atvažiavome į stotį. Matau stovi "mano" autobusas. Lauke buriuojasi matyti pakeleivių veidai. Mamos nesimato. Įpuolu į pustuštį autobusą. Jos vieta tuščia. Supratingi žmonės gūžčioja pečiais ir apgailestaudami man rodo, kad ji kažkur išėjo. Autobuso bagažinė pravira. Žvilgteliu į vidų. Mūsų daiktų nesimato. Apibėgu visą stotį lauke. Nieko. Ką daryti dabar?
Nubėgu į stoties administraciją. Gerasis vairuotojas taip pat ateina kartu. Ten vėl greitai viskas
sukeliama ant kojų ir, kas šauniausia, kad į tai yra operatyviai reaguojama. Viešbuty dauguma darbuotojų jau buvo tapę savais, o tai, kad yra atvykusi mano mama, jiems irgi nebuvo naujiena. Taigi, greitai atsiranda reikalingi kontaktai. Susisiekiu su viešbučio operatoriumi ir sakau "ar mano
mama grįįįįįžo???!!“ Smagu, kad nereikia jokių įžangų ir mane nuramina - taip.
Apsidžiaugusi skubu į viešbutį. Mano gerasis palydovas pasiteiravo, ar turiu kaip ir už ką grįžti. Stotyje nuolat zuja taksi. Esu įsodinama į vieną jų. Už mane net susiderama dėl kainos, įduodami
pinigėliai ir įbrukamas telefonas, kad praneščiau, ar gerai grįžau. Ir tai visiškai neutralus, jokiu būdu ne romantinės pažinties, kaip galima būtų pagalvoti, bendravimas. Lieku sužavėta vietiniu paslaugumu.
Grįžtu į viešbutį. Mama, kartu su mano kolege - vienintele lietuve, pasitiko mane prie vartų. Glėbesčiavomės kaip nesimačiusios pusšimtį metų.
Mamos versija: autobusas pradėjo važiuoti, o man nei bėgti, nei likti. Jeigu ne daiktai, mesčiau viską ir išlipčiau. Bandau kažką mosikuoti: niekas - nieko. Važiuojam. Kur išlipti nežinau, pavadinimo nežinau. Kalbėti nemoku. Skambinu tau. Telefonas suskamba pas mane. Juk tu jį palikusi! Kitoje stotelėje išlipau, galvojau vistiek arčiau savo vaiko. Tada kaip tik paskambina Ahmed (vienas geras draugas iš viešbučio).
Trumpinant istoriją, verta pasakyti, kad į ją buvo įtraukta visa raizgalynė žmonių, vieni jų: mano personalo skyriaus vadovas kartu su tuo mano draugu Ahmed (apsaugos šefas), po neaiškumų su pasu atvažiavusių manęs parsivežti iš posto. Tai sužinojau tik ryt ryte. Bet tuo metu aš jau
dardėjau mašinėle iki stoties. Kiti - mano mamos "linija": ji rado vienintelį ir patį reikalingiausią telefono numerį mano "kambariokės" Nadios. Su ja rusiškai viską išsiaiškino, bet Nadia tuo metu nebuvo viešbutyje, tai negalėjo padėti, bet paskambino į viešbučio administraciją paklausti, ar aš negrįžau. Tada atsirado ir mano kolegė lietuvė Justė, jos vyras- mano šefas, tas pats Ahmed iš apsaugos. O mama tuo metu būdama stotyje laikė „užgulusi“ lagaminus, nes taksi „skėriukai“ jau buvo pagriebę juos nešti į taksi ir ją taip priversti su jais važiuoti. Mama atlaikė. Tada pati išsirinko kitą, mažiau akiplėšišką vairuotoją, ir grižo į viešbutį. Ten ir susitikome. Beveik tuo pat metu.
Tada abi nuėjome į kambarį ir iš streso suglemžėme (abi laikėmės dietos) likusį nuo pietų didžiulį sumuštinį. Šokoladas būtų irgi nepakenkęs.
Ryte personalo vadovas gavo velnių, kad nebuvo iki galo sutvarkęs mano dokumentų. Už tai po to visą laiką buvo su manimi labai malonus.Gal bijojo, kad neapkaltinčiau kuo nors. Nemėgstu kažkam tyčia gadinti gyvenimo ir karjeros. Juk mums viskas galiausiai pasibaigė gerai. Ore tvyrojo jausmas, kad visi žino tik nieko nesako, bet artimiausi susirūpinę klausinėjo. Tiek emocijų per kelias dienas... Tokios ir turi būti atostogos!
Istoriją atsiuntė Kristina Rauckytė.
