Mokytojai sakė, kad tai leistų mergaitėms – 15-os metų Janai ir 12-os metų Jevai – pailsėti ir atsigauti nuo Chersono, kuris, artėjant Ukrainos pietų kontrpuolimui, buvo smarkiai apšaudomas. Rusijos pajėgos šį miestą okupavo dar invazijos pradžioje. „Kodėl norite čia laikyti savo vaikus? Kodėl norite juos apsaugoti nuo jūros ir gryno oro?“, – ragino Rusijos administracijos nariai.
„Esu vieniša motina. Visą darbo dieną dirbu fabrike. Dar prieš karą mums buvo tikrai sunku“, – pasakojo 36-erių S. Markina. Nors moteris yra kilusi iš Krymo, ji ten nebesilankė nuo tada, kai 2014 m. šį pusiasalį neteisėtai aneksavo Rusija. „Mergaitės niekada nebuvo išvykusios iš Chersono“, – pripažįsta motina.
Spalio 7 dieną Jana ir Jeva buvo įsodintos į autobusus kartu su daugybe kitų vaikų, laikančių savo originalius gimimo liudijimus – to reikalavo stovyklos organizatoriai. 15-metis Jura Verbovyckis, kuris tądien taip pat važiavo vienu iš tų autobusų, sakė, kad tarp vaikų tvyrojo džiaugsmas, o ne baimė. Tačiau jiems išvykstant, juos prižiūrintys rusų kariai juos peržegnojo. „Tada pirmą kartą susimąstėme: „Kas po velnių čia vyksta?“, – prisimena J. Verbovyckis.
Nors Rusijos administracija teigė, kad stovykla vyks dvi savaites, joms praėjus vaikai namo nesugrįžo. „Supratau, kad mergaitės negrįš, ir bandžiau susisiekti su mokykla, bet ten nieko nebuvo“, – sakė S. Markina. Praėjo dar dvi savaitės. Per jas į Chersoną atvyko Ukrainos pajėgos, išlaisvindamos jį iš Rusijos okupacijos, bet palikdamos S. Markinos dukras įstrigusias priešingoje karo pusėje – nebebuvo nė vieno atviro pasienio punkto į Krymą.
Ištisus mėnesius šeimos Chersone su savo išvežtais vaikais galėjo susisiekti tik per susirašinėjimo programėles, kartais telefonu. Kai dėl smarkaus apšaudymo sutrikdavo mobilaus ryšio veikla, tėvai savo vaikų negalėdavo pasiekti net savaitę. Jiems buvo ypač sunku per gimtadienius, Kalėdas ir Naujuosius metus. J. Verbovyckio motina, 45-erių Toma Verbovycky, pasakojo, kad namuose ji vilkėdavo jo drabužius, norėdama „pasijusti arti jo“.
Ukrainos nacionalinio informacijos biuro duomenimis, nuo invazijos pradžios praėjusį vasarį į Rusiją arba Rusijos kontroliuojamas teritorijas buvo išvežta daugiau nei 16 000 vaikų. Kitais skaičiavimais, šis rodiklis gali siekti apie 400 000. Maskva tvirtina, kad visi jos globon priimti vaikai yra našlaičiai arba paprašė būti evakuoti, tačiau Kyjivas perspėja apie daug žiauresnį sąmokslą: kartų genocidą – tai yra, bandymą sunaikinti Ukrainos tapatybę, pavagiant jos ateitį.
Kai kurių vaikų tėvams buvo liepta pasirašyti dokumentą, pagal kurį tėvai atsisako teisinės atsakomybės už savo vaikus, jų neinformavus, kad vaikai namo negrįš. Taip buvo elgiamasi anksčiau okupuotose Chersono ir Charkivo srityse.
Kiti vaikai buvo paimti iš karštų konfliktų zonų, tokių kaip Mariupolis, arba iš filtravimo stovyklų – Rusijoje veikiančių iš Ukrainos karo zonų evakuotų asmenų patikros ir paskirstymo centrų. Daugelis šių vaikų dabar gyvena stovyklose ar globos namuose, tačiau visiškai nežinoma, kiek yra vaikų, kurių tėvus Rusijos pajėgos nužudė, o juos pačius priverstinai įvaikino Rusijoje.
Tarptautinė bendruomenė šias deportacijas pasmerkė kaip karo nusikaltimą, o Tarptautinis baudžiamasis teismas kovo mėnesį išdavė arešto orderį Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui ir jo vaikų teisių komisarei Marijai Lvovai-Belovai, kuri pati įsivaikino 15-metį Filipą iš Mariupolio.
Tačiau dalis – tik maža saujelė – Ukrainos vaikų buvo sugrąžinti namo. Per vietinę „Telegram“ grupę S. Markina, T. Verbovycky ir kiti tėvai sužinojo apie labdaros organizaciją „Save Ukraine“, kuri siekia grąžinti ukrainiečių vaikus į tėvynę. Po dviejų mėnesių nerimastingo planavimo, 13-os moterų grupė balandžio pradžioje išsiruošė į sunkią kelionę per Lenkiją, Baltarusiją ir gilyn į priešo teritoriją, kad išgelbėtų 31 vaiką. Galiausiai jie visi susitiko stovykloje vakarinėje Krymo pusiasalio pusėje.
„Mano kojos kaip želė. Jos nutirpusios. Mano rankos dilgčioja, o kulkšnys ištinusios. Tai buvo labai sunki, ilga kelionė, bet aš vėl turiu savo mergaites“, – su ašaromis akyse kalbėjo S. Markina, kai po savaitės jos grįžo į Kyjivą.
„Esu nepaprastai laiminga – susigrąžinau savo sūnų ir vėl jaučiu pilnatvę. Be jo buvo sunku kaip be oro“, – išlipdama iš autobuso ir vis dar dėvėdama savo sūnaus sportines kelnes teigė T. Verbovycky.
„Save Ukraine“, kuri siekia surasti ir grąžinti kuo daugiau į Rusiją išsiųstų vaikų, prisidėjo prie Tarptautinio baudžiamojo teismo tyrimo. Organizacijos vadovas Mykola Kuleba tikino, kad pirmosios mamos, kurių vaikai buvo išvežti į „vasaros“ stovyklas, kreipėsi rugpjūtį, o pirmoji gelbėjimo misija įvyko jau rugsėjį.
Rusijos įstatymai draudė įvaikinti vaikus iš užsienio be jų gimtosios šalies sutikimo. Tačiau praėjusių metų gegužę V. Putinas pasirašė įsaką sušvelninti šias taisykles. Įsivaikinti norinčioms Rusijos šeimoms yra siūlomos išmokos.
Ukrainoje įsikūręs Regioninis žmogaus teisių centras pranešė, kad Rusijoje buvo įvaikinti mažiausiai 400 Ukrainos našlaičių. Šis skaičius buvo nustatytas sausio mėnesį, remiantis Rusijos vyriausybės pareiškimais. Rusija teigė, kad dar 1 000 vaikų laukia, kol bus įvaikinti.
Jeilio universiteto Humanitarinių tyrimų laboratorijos atliktas tyrimas, paskelbtas vasario mėnesį, nustatė 32 „integracijos“ stovyklas, kuriose vaikai yra indoktrinuojami: jiems dėstoma Rusijos istorija, čia jie gauna daug propagandos, mokosi kalbos ir kultūros.
„Jei vaikas Rusijos Federacijoje pasilieka vienerius metus, jį grąžinti būtų sunku, – sakė M. Kuleba. – Propaganda ir smegenų plovimas įtikins juos, kad jie yra rusai, kad Ukraina nėra reali valstybė. Todėl būtina šiuos vaikus sugrąžinti dabar“.
Iki šiol organizacija „Save Ukraine“ sugrąžino 95 vaikus, o dar 100 laukia savo išlaisvinimo. Kai kurie grįžta su istorijomis apie griežtas bausmes ir režimą. Mažiausiai vienas grąžintas vaikas dabar guli psichiatrijos ligoninėje.
S. Markinos ir T. Verbovycky vaikai nepranešė apie jokį netinkamą elgesį, nors organizacijos „Save Ukraine“ atstovai teigė, kad kartais gali prireikti laiko, kol vaikai suvokia, kas nutiko. Pasak vieno šios grupės vaiko, kalbėjusio „Save Ukraine“ surengtoje spaudos konferencijoje, stovyklos valgykloje buvo tarakonų, pagalvėse buvo pelėsio, dalis vaikų buvo mušami. Sugrįžusiems vaikams yra siūloma trijų mėnesių reabilitacija su psichinės sveikatos komandomis.
Apie vaiko buvimo vietą galima pranešti per „Save Ukraine“ karštąja linija. Tai gali padaryti policija, nevyriausybinės organizacijos, jų motinos bei patys vaikai. Labdaros darbuotojams yra per daug pavojinga bandyti kirsti sieną, o vyrai nuo 18 iki 60 metų negali išvykti iš Ukrainos dėl mobilizacijos. „Save Ukraine“ parengia maršrutą, privačiomis aukomis apmoka kelionės išlaidas ir padeda mamoms ar artimoms šeimos narėms patekti į Rusiją ar jos kontroliuojamas teritorijas. Jos savanoriai pataria moterims, ką sakyti pasienyje, ką ištrinti iš savo telefonų ir kaip elgtis, jei bus apklaustos.
Moterims išvykus iš Kyjivo S. Markinos rankos drebėjo iš jaudulio. „Aš bijau, kad kažkas nutiks ne taip ir aš negalėsiu pasiekti savo mergaičių“, – tuomet sakė ji. Iš Baltarusijos jos nuskrido į Maskvą, o tada nuvažiavo 1 600 kilometrų iki Krymo. Pakeliui jos ištvėrė priešiškus policijos patikrinimus ir valandų valandas trukusias apklausas oro uoste. Kelionė buvo tokia fiziškai sekinanti, kad viena grupės narė, 65-erių Olga, Krasnodare (vos kelios valandos kelio iki Krymo) mirė nuo širdies smūgio.
Stovykloje „Družba“ Eupatorijoje, kur buvo laikomos kelios dešimtys vaikų, įvyko emocingas susitikimas. „Ten buvo toks triukšmas, visi vaikai rėkė: „Mama, mama!“ Visi apsikabinome ir 15 minučių be perstojo verkėme. Negalėjome vienas kito paleisti“, – pasakojo S. Markina. Mamos pasakojo, kad vaikai, per tą laiką, kai jie nesimatė, pastebimai paaugo.
Jau po valandos moterys grįžo į kelią ir atliko tą patį žygį, tik atgal kartu su Jana, Jeva, Jura ir daugybe kitų. Maždaug 14 Ukrainos vaikų turėjo būti palikti, nes juos buvo galima išleisti tik atvykus artimam šeimos nariui. Tarp jų buvo ir du Olgos anūkai. „Save Ukraine“ dabar planuoja jų grąžinimo misiją.
Dabar sugrįžusios šeimos, kurių dauguma vis dar ilsisi Kyjive, susiduria su nauju iššūkiu: jiems reikės grįžti į Chersoną – miestą, kuris vis dar atsigauna po aštuonis mėnesius trukusios rusų okupacijos. Čia sunku gauti darbo, dirba nedaug parduotuvių, miestą nuolat siaubia apšaudymai. „Vienas stovyklos pliusas buvo tai, kad buvome toli nuo fronto linijos ir nebuvo jokių sprogimų“, – sakė Jana.
Neseniai, vieną penktadienį į Chersonas patyrė 96 smūgius, apšaudymas tęsėsi ir kitą dieną. Tąkart žuvo motina ir dukra. Vietos gyventojai buvo įspėti nesirinkti švęsti stačiatikių Velykų, o Ukraina pranešė apie planus šį pavasarį pradėti naują puolimą, siekiant atkovoti daugiau Rusijos okupuotų teritorijų. Tai gali sukelti žiaurių atsakomųjų smūgių bangą. „Bijau grįžti į Chersoną – jis taip dažnai apšaudomas, – pripažino Jura. – Nors tai ir gąsdina, ten mano namai. Priprasiu“.
