Vis dėlto, A.Maldeikienė sulaukia nemažai klausimų apie tai, kaip jaučiasi. Būtent todėl ji nusprendė savo feisbuko paskyroje viešai papasakoti apie savijautą bei ligos diagnostiką bei paprašė susilaikyti nuo tolimesnių komentarų.
„Taip, tikrai liepos 26-ąją dieną paprašiau savo šeimos gydytojo siuntimo pas okulistą, ir tuo pačiu man buvo nurodyta atlikti eilę tyrimų, kuriuos atlieka kiekvienam tam tikro amžiaus Lietuvos gyventojui pagal patikros programas.
Atlikus mamogramą, po savaitės sužinojau, jog aptiktas piktybinis darinys. Dėkui Centro poliklinikos gydytojui, kuris darė tyrimą, kad ligą pamatė ir mane iš karto informavo.
Gavusi nukreipimą, rugpjūčio pradžioje kreipiausi į Nacionalinį vėžio institutą ir palaukusi eilėje, kaip visi kiti Lietuvos gyventojai (čia atsakymas visiems tiems nykiems žmonėms, kurie kažkodėl mano, kad lipau jiems per galvas, atimdama iš jų galimybę pirmiems gauti gydymą, gerai, kad dar nekaltina atėmus iš jų vėžį) patekau pas gydytoją.
Atlikus papildomus tyrimus, rugpjūčio 21-ąją dieną man buvo atlikta operacija. Nuoširdžiai dėkoju profesoriui Valerijui Ostapenkai ir visam Nacionalinio Vėžio instituto Krūtų onkologijos skyriaus personalui už tai, jog buvo profesionalūs, draugiški ir ramūs.
Deja, operacijos metu paaiškėjo, jog problemų daugiau, nei manyta, ir gydytojai nusprendė skirti man chemoterapijos, radioterapijos ir po to jau hormoninio gydymo kursą. Jis bus ilgas, bet viskas gyvenime turi pabaigą.
Nuoširdžiai dėkoju ir savo padėjėjams, kurie nuo pirmos dienos palaikydami padėjo man ramiai priimti ligą žinant, kad net jeigu bus momentų, kai negalėsiu dirbti, bendrai imant darbas nesustos.
Mirtis yra gyvenimo pabaiga, ji yra gėris, nes amžinas gyvenimas yra kančia. Tiesa, labai noriu ir dabar kasdien pagalvoju apie tai, kad norėčiau mirti sugebėjusi iki gyvenimo pabaigos kalbėti tiesą, net tada, kai tiesa gali būti sunki ar nemaloni.
Labai noriu išlikti mylinčiu žmogumi, o ne tapti viena iš tų saldžiu pataikavimo sirupu apliejančių veikėjų, kurie man visada tokie glitūs.
Vis dėlto, informuoju visus herojus (ko jūs, beje, bijote žvelgdami į mane, savo mirties?): aš dabar dar tuoj nemirsiu. Mane, kaip ir daugybę kitų Lietuvos žmonių, tikiu, išgydys gydytojai.
Pabrėžiu, mane gydys gydytojai, o ne visokie apsišaukę receptų, kažkokių sodos ir citrinžolių valgytojų klubai. Aš tikrai negaišiu laiko lakstydama po kapines ir lupdama per pilnatį rupūžių odą, kurią po to mirkyčiau juodgrūdės aliejuje ir valgyčiau sriūbaudama.
Mano gyvenimas buvo sąžiningas. Aš mokiausi ir kasdien dalinausi su jumis tuo, ką išmokau. Aš jus gerbiau – tad nepasakojau jums pasakų ir melų, niekada nežadėjau laimės.
Dirbau, stengiausi, mokiau, verčiau knygas, kad tie iš jūsų, kurie smalsūs, galėtumėte paskaityti. Aš labai didžiuojuosi savo parašytomis knygomis, kurias jūs iš karto nupirkdavote ir kurių vis dar ieškote knygynuose. Dėkui jums.
Bet net jeigu jūs neskaitytumėte, aš vis tiek būčiau nugyvenusi gyvenimą, kuris prasmingas. Prasmingas, nes skirtas kitiems. Ir todėl aš nebijau mirties.
Apie savo ligą jus informuosiu, jeigu negalėsiu atlikti savo darbo Europos parlamente. Tad iš karto pasakau, kad kitą savaitę, kai prasidės naujas gydymo etapas, gydytojai man neleido palikti Lietuvos. Kaip bus toliau, nežinau.
