Aušrinė Šėmienė Į savamokslės audėjos dirbtuvę ant sostinės Tauro kalno japonai turistai išmynė takus. Jos archajiško grožio drabužiais rengiasi užsienyje gyvenančios lietuvės, aksesuarais namus puošia tautiečiai.
Kraujo šauksmas
Mokslininkai teigia, kad audimą išrado neolito žmonės. Lietuvoje kanapinių, lininių ir vilnonių dvinyčių bei trinyčių randama bemaž 2 tūkst. metų senumo. Tad nieko keisto, kad yra žmonių, kurie, net šalyje sužlugus lininkystei, neatsisako per tūkstantmečius į kraują įsigėrusio amato.
Vilnietė Virginija Stigaitė dar prieš dešimt metų nė nenumanė, kad dėl kraujo šauksmo jos gyvenimas pasuks netikėta linkme. Kauno politechnikos institute ji baigė odos gaminių technologijos studijas. Kelerius metus dirbo pagal profesiją. Vėliau jai kažko ėmė trūkti. Metė savo profesiją ir nusprendė išbandyti jėgas kitur. Ilgas kelias ją atvedė iki audimo staklių.
„Linas – neatsiejama Lietuvos dalis. Jis taip dažnai ėmė „dalyvauti“ mūsų kasdienybėje, kad nekreipti į tai dėmesio tapo neįmanoma, jau nekalbant apie meilę šiam augalui, kuris po ilgo proceso, vadinamo „lino keliu“, „lino muka“, staklėse persikūnija į drabužį, kurį dėvėdamas jautresnis žmogus įvertina vėsų augalo prisilietimą“, – pasakojo Virginija. Ji įsidarbino manufaktūroje, kuri puoselėjo senąsias lietuvių audimo tradicijas. Mažoje įmonėlėje dirbo tik kelios moterys, tad Virginijai teko išbandyti įvairių darbų – nuo edukacinių pamokėlių moksleiviams vedimo, įvairių kursų organizavimo, prekybos iki pagalbinių darbų.
Salone stovėjo kelios audimo staklės. Dailės akademijos studentės ateidavo austi. Virginija tarp darbų vis užmesdavo akį, kaip merginos dirba. Salono lankytojams kildavo daugybė klausimų apie audimą. Tad Virginijai, kad išsamiau papasakotų apie šį amatą, teko pačiai sėsti į stakles. „Niekada negalvojau, kad staklių burtai paveiks ir mane“, – sakė audėja ir juokais pridūrė, kad šis darbas jai sugadino gyvenimą.
Neturėjo mokytojo
Audimo vadovėlių Lietuvoje nebuvo ir iki šiol nėra. Bet moteriai tai nepasirodė kliūtis. Ji buvo bandžiusi austi, truputį apie audimą girdėjo iš įvairių žmonių – senelės, tetų, matė, kaip kažkas įrietinėjo stakles. „Kai prisimenu, kaip pirmąkart įrietinėjau stakles, negaliu suvokti, kaip po to kažką nuaudžiau: siūlus plaukų šukomis šukavome, kad galėtume suverti į skietus. Jei viską teisingai darai, siūlai lekia kaip strėlės. O jei metimas negeras, neausi“, – prisiminė Virginija ir svarstė, gal begalinis entuziazmas kilo iš jos paveldėtų genų. Jos močiutė, tėčio mama, gyvenusi ant Nemuno kranto, Raudonėje, buvo puiki audėja, tėtis – profesionalus siuvėjas. Gal dėl jaunumo Virginija nemokėjo savyje atpažinti protėvių šauksmo, o gal tąkart nugalėjo mamos kraujas. Jos šeima buvo Kauno bajorai, kalbėję lenkiškai. „Namie, prie pietų stalo, pas mus visi buvo ponai“, – juokėsi audėja.
Kokius kryžiaus kelius teko pereiti besimokant austi, Virginija nė apsakyti negali. Todėl visiems, kurie nori mokytis, patarė pirmiausia susirasti mokytoją. Moteris mielai moko visus, kurie bent šiek tiek nori. „Nelabai daug yra norinčiųjų mokytis, – sakė ji. – Entuziastų gal ir būna, bet pabando ir sako: „Kokia nesamonė, kam viso to reikia?“ Todėl tuos, kurie ateina rimtai nusiteikę, labai vertinu.“ Dažniausiai išmokti austi nori moterys, paveldėjusios močiučių stakles, kitos įsigyja sodybas kaime ir ten savaitgaliais ketina austi.
Geriausia meditacija
„Man patinka austi, nes audimas susijęs su inžinerija, – prisiminusi pirmąją savo profesiją sakė Virginija. – Jei turi virbalus, gali megzti, jei turi adatą – siūti, o čia reikia paleisti mašiną. Tam reikia gerokai pasukti galvą ir numatyti labai daug būsimų ėjimų bei galutinį rezultatą. Ne veltui pirmasis kompiuteris buvo sukurtas nusižiūrėjus į stakles.“ Audėja privalo išmanyti ir daug kitų dalykų – kaip kilojasi nytys, kuriuos pakojus spausti, kaip lekioja šaudyklė... Jei suklysi įriesdamas stakles, visas audinys bus prastas, išardyti, pataisyti nepavyks. Virginiją žavi ne tik tai. Kai moteris atsisėda į stakles, ją apima ypatingas jausmas. „Tai meditacija, – tikino moteris. – Juk meditacija paremta atkartojimu, monotonija. Toks yra ir audimas. Be to, audžiant mąsyti apie tai, kokius namie barščius virsi, kokia bloga valdžia, neišeina, nes reikia skaičiuoti, kad nesuklystum. Ir tam, kad protas atispalaiduotų, reikia skaičiuoti. Ne veltui sakoma: jei nori užmigti, skaičiuok avis – protas tuomet užimtas, negali mąstyti. Tokiomis minutėmis viršų ima pasąmonė.“
Mūsų močiutės, kad nereikėtų skaičiuoti, buvo sukūrusios galybę audimo dainų. Bet kai audžia Virginja, klasikinės muzikos, operos gerbėja, skamba Mozartas, Beethovenas, o kamertono darbą atlieka staklių kaukšėjimas. „Kartais kyla šelmiska mintis gaminio etiketėje įvardyti muzikinį foną, kuris padėjo sukurtį šį audinį. Pavyzdžiui, lininis šalis, nuaustas skambant Puccinio operai „Turandot“, – pasakojo Virginija. Ir pridūrė: „Kartais klientai sako, kad mano gaminiai turi sielą. Kaipgi nėturės, jei ji ten idėta?“
Bet moteris prisipažino, kad būna ir kitaip: atsisėda į stakles, bet nesiaudžia. Tada Virginija eina siūti, ieškoti naujų audimo raštų, schemų, dar kažką daryti, nes akivaizdu, kad jei dirbs per jėgą, padarys klaidų, ir net viena klaida gali sugadinti viso mėnesio darbą. Audinys – ne mezginys, jo neišardysi. „Labai svarbios ir smulkmenos. Pavyzdžiui, kai per sausa, trūkinėja siūlas. Tada metu audimą ir einu plauti grindų“, – sakė Virginija. Ir pridūrė: „Yra profesinių paslapčių ir net magijos. Turiu pažįstamą audėją, kuri prieš įriesdama stakles melždiasi. Iš tiesų audimas – tarsi malda visiems dievams.“
Aukščiausias pilotažas
Audimas reikalauja disciplinos ir aštraus proto. Virginijos teigimu, geriausi audiniai gimsta, kai iš anksto griežtai nenumatomas siekiamas rezultatatas, kai audėja atsiplaiduoja ir leidžia sau improvizuoti, kai daro „bet ką“. Keičiant siūlus, raštus, tam tikru ritmu galima sukurti įvairių raštų. Tačiau norint leisti sau taip improvizuoti, reikia staklėse pasėdėti ne vienus metus. Tada atsiranda nuojauta, kaip suderinti vilną, siūlų storį, tačiau, audėjos teigimu, kai kurie kūriniai vis dėlto atsiranda šiukšliadėžėje.
„Per kiek laiko galima išmokti austi?“ – klausiu audėjos. Jai šis klausimas pasirodė keistas: atsisėdi į stakles ir audi. Kitas reikalas – išmanyti amatą. „Iš visų moteriškų amatų – mezgimo, nėrimo, siuvinėjimo ir kitų – audimas, manau, yra aukščiausias pilotažas“, – tvirtino ji. Beje, reikia turėti vietos staklėms, reikia mokėti jas užtaisyti, įriesti, o tai užtrunka kelias dienas ir vienam to padaryti neįmanoma. Taip pat būtina žinoti siūlų ypatybes ir dar daugybę kitų dalykų.
Suvėrus siūlus viena tvarka, sukuriamas vienoks raštas, kita – visai kitoks. Raštai priklauso ne tik nuo suvėrimo, bet ir nuo pasirinktų medžiagų, kokybės ir būtinai – dalelės širdies. Virginija bendradarbiauja su menininke Rasa Labinaite, kuri išmano dažymo augalais, dažniausiai žolėmis, subtilybes. Atiduoda jai savo vienspalvius audinius, o gauna netikėtų spalvų derinius. Ir tai priklauso ne tik nuo dažytojos išmanymo, bet ir gamtos užmanymo: jei suaustas linas, žolės jį tarsi nukanda vienaip, jei linas su vilna – kitaip, ir audiniai išeina tarsi kanapėti. Spalva labai prikauso ir nuo vilnos rūšies: svarbu, ar tai – ėriuko, ar alpakos, ar lietuviškos avies vilna. Įtakos turi ir tai, kur žolės augo, kada jos nuskintos, koks vanduo naudotas. Nei galima numatyti, kas išeis, antrą tokį patį audinį sukursi. Taigi, Virginijos ir Rasos kūriniai – vienetiniai, nepakartojami.
„Lininkystė Lietuvoje mirusi, linų neauginame“, – atsiduso audėja. Fabrikai išliko, bet jie audžia iš užsieninio lino, geriausiu atveju – prancūziško ir belgiško, prastesnis atkeliauja iš Baltarusijos, Kinijos. „Kaip geras vynas užauga Prancūzijoje, Brugundijos regione, taip geras linas augdavo Lietuvoje, kur ne per karšta, pakankamai drėgmės, todėl linai išaugdavo aukšti. O kuo aukštenis stiebas, tuo tvirtenis verpalas ir tuo geresnis audinys. Ypač geri verpalai išeidavo iš lietuviškos veislės ‘Kastyčiai’ linų. Jei audinys iš gero lino, jis nesunešiojamas.
Tokį gali ir vaikaičiams palikti“, – pasakojo Virginija. Anot audėjos, lietuviai moka gaminti. Japonams užtenka pasakyti, kad tai – lietuviškas linas, ir jiems akys suapvalėja: tai – jau ne šiaip daiktai, o prekės ženklas. Virginija džiaugiasi, kad pastaruosius keletą metų keičiasi ir lietuvių požiūris į lietuvišką liną: žmonės pradėjo puošti savo namus, tapo skoningesni ir jau neperka bet ko. Jie kuria, gražina aplinką ir buitį. Atsipeikėję nuo virtualios realybės, ima justi gimtosios žemės trauką, tai, kas per tūkstančius metų įdėta į mūsų širdis ir paveldėta su genais.
