Maisto kainos, palyginti su praėjusiais metais, šovė aukštyn. Nepaisant to, jau girdėti įspėjimų, kad tai - ne pabaiga. Greičiau pradžia, mat netikusi vasara neleido užauginti gausaus derliaus. Specialistai įsitikinę, kad orai niekuo dėti, o verslininkų apetito nenumaldys nei liūtys, nei karščiai, nei sausros.
Žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius paleido akmenį į duonkepių daržą, esą įmonės susitarusios rengiasi didinti savo produkcijos kainas. Tačiau ne tik duonos kepėjai įtariami vartotojų sąskaita storinantys savo pinigines. Lyginant šiųmečio rugpjūčio ir 2009-ųjų to paties laikotarpio kainas nesunku pastebėti, kad dauguma kasdienio vartojimo produktų kainos šoktelėjo vidutiniškai 30 proc., o kai kurių - ir visą šimtą. Negi dėl visko galime kaltinti tik, kaip įprasta, orus?
Toli gražu - ne. Taip teigia Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas.
„Maisto produktų kainų kilimo priežastys gali būti įvairios ir tikrai ne visada objektyvios. Labiausiai stebina pabrangę pieno gaminiai. Juk pieno supirkimo kainų pikas buvo 2008 m. sausį-kovą. Paskui jos labai krito ir iki šiol yra gerokai mažesnės. Bet vartotojams pienas, grietinė, sviestas tik brangsta. Tas pat ir su duona. Kur logika?" - stebėjosi B.Markauskas.
Jo manymu, tai - akivaizdus piktnaudžiavimas, kuris nedings ir ateityje, mat atsirado galimybė suversti kaltę prastam derliui ir dėl to kylančioms žaliavų kainoms. Nors visi kiti gamybos resursai - energetiniai, darbo jėga - nebrangsta. Taigi laikyti pagrįstu kainų kėlimą negalima.
„Kalbant apie mėsą, mano galva, brangimas gali būti, nes čia grūdų brangimas atsilieps - gerokai brangs pašarai. Tačiau kainos neturėtų kilti drastiškai, nors šiuo metu vartotojams ganėtinai skaudūs ir nedideli pokyčiai", - teigė jis.
Drąsiai teigti, kad maisto produktų gamintojai ar pardavėjai kainas kelia susitarę, B.Markauskas nedrįso. Jo teigimu, užtenka vienam prabilti apie kainas, kaipmat sukrunta ir kiti.
„Aišku, kai apie tai visi prabyla tą pačią dieną, tai jau nėra atsitiktinumas. Tuomet savo išvadas turėtų pateikti Konkurencijos taryba", - sakė B.Markauskas.
Kam parduoti pigiai, jei galima brangiai
Jonas RAMONAS - Seimo narys:
Argi žmonėmis rūpinasi koks nors mėsos, pieno ar grūdų perdirbėjas? Ne. Rūpinasi, kaip gauti kuo didesnį pelną. Juo labiau “runkeliai" (ūkininkai, - red. past.) nekalti. Juk, imant Europos Sąjungos vidurkį, žemės ūkio grandinėje žemdirbio dalis yra pati mažiausia - apie 25-29 proc., o Lietuvoje, ypač duonos galutinėje kainoje, žemdirbio dalis tesudaro 11 proc. Tad ar gali būti kaltas ūkininkas, kad kainos nežmoniškos? Tačiau visi įsivaizduoja, kad ūkininkai - grobuonys. Nes dar ir tiesiogines išmokas gauna. Jeigu ūkininkai negaus jokios paramos, jie privalės reikalauti normalių rinkos kainų. O tada jau įpirkti maisto taps nebeįmanoma. Todėl vartotojai yra remiami per ūkininkus. Didžiausia bėda yra ta, kad galutinę produkcijos kainą nustato verslininkai. Kam pardavinėti pigiai, jeigu galima brangiai? Juk vis vien žmonės pirks ir duoną, ir pieną, ir mėsą. Bet verslas visada galvoja apie save, o piliečiais turi rūpintis valdžia. Klausimas - kodėl to nedaro.
