Sostinės senamiestyje įsikūręs Adomo Mickevičiaus muziejus nestokoja lankytojų, o jo darbuotojai daro viską, kad didžiojo poeto atminimas neišblėstų iš mūsų atminties. Muziejaus direktorius Rimantas Šalna pabrėžė, kad siekiama pristatyti ir žymaus poeto aplinką, garsių jo amžininkų vardus.
Anot direktoriaus, bene populiariausi iš nuolat organizuojamų muziejuje renginių yra jau tradiciniais tapę literatūriniai trečiadieniai. Kiekvienas toks susibūrimas skiriamas kurio nors žymaus A.Mickevičiaus amžininko veiklai ir kūrybai, juk daugelis jų kilę iš Lietuvos, palikę ryškų pėdsaką jos istorijoje. Apie vieną jų, gydytoją ir rašytoją Stanislovą Moravskį, ir kalbamės su Rimantu ŠALNA.
Knygos apie A.Mickevičiaus epochą
Teko dalyvauti ne viename jūsų muziejaus renginyje. Visada maloniai nuteikdavo jų forma: jokių ilgų pranešimų, klausytojams sunkiai įsimintinų datų, tik gyva diskusija. Literatūrinius trečiadienius lanko ne tik A.Mickevičiaus poezijos gerbėjai, bet ir tie, kuriems pagilinti žinias apie jo epochą privalu: pedagogai, istorikai, literatai, ekskursijų vadovai.
Šie žmonės yra ne tik nuolatiniai trečiadieninių vakarų dalyviai, sulaukiame jų ir muziejuje veikiančio Poezijos mylėtojų klubo šventėse, ir koncertuose muziejaus kiemelyje, ir mokslinėse konferencijose. Jie yra aktyviausi A.Mickevičiaus atminimui propaguoti leidžiamų knygų skaitytojai.
„Adomas Mickevičius Vilniuje“, „Adomas Mickevičius tremtyje“, „Adomas Mickevičius ir moterys“ – tai vis jūsų ir Lietuvos lenkų kultūros veikėjo, poeto ir žurnalisto Voicecho Piotrovičiaus drauge parašytos knygos. Be to, parengėte ir A.Mickevičiaus bendražygio S.Moravskio knygą „Moterų fizionomika“. Kas paskatino susidomėti šia asmenybe?
Mintį pakišo ir knygos bendraautoriumi tapęs žinomas mikrochirurgas Saulius Špokevičius, laisvalaikį skiriantis literatūrai ir ypač besidomintis literatais medikais, o S.Moravskis ir buvo rašantis gydytojas. Norėjome, kad šio gabaus literato vardas būtų plačiau žinomas Lietuvoje, juk XIX a. skaitytojai žavėjosi jo meistriškai parašytomis kraštotyros apybraižomis, prisiminimais apie Vilniuje praleistus jaunystės metus, apie to meto bajoriją... Tai tikras jo gyvenamos epochos atspindys, gaila, mūsų dienų beveik nepasiekęs rankraščių pavidalu. Varšuvos sukilimo metu šio miesto Krasinskių bibliotekoje saugoti S.Moravskio rankraščiai sudegė. Laimei, mūsų Vilniaus universiteto bibliotekoje išliko unikalus šio mediko ir literato veikalas „Fizyognomistyka kobiet“ („Moterų fizionomika“ ). XIX a. viduryje parašyta studija – tai ne duoklė tuo metu vyravusiam romantizmui, o rimtas bandymas pažvelgti į moterį iš psichofiziologo ir anatomo pozicijų.
Gimęs Mickūnuose
Ar pagal moralines to laiko nuostatas, tai nebuvo rizikingas žingsnis: nuogai „išrengti“ moterį, t. y. parašyti apie ją realistiškai atvirą veikalą?
Jau vien dėl to S.Moravskį galima laikyti išskirtine asmenybe. Jo veikalas nebuvo skirtas saloniniams gydytojų susibūrimams, nebuvo tai ir paskaitų studentams konspektas: šis darbas pernelyg išsamus, novatoriškas. Galbūt S.Moravskis pabandė sukurti naują mokslinę teoriją? Šiaip ar taip, tai buvo tikras profesionalas, puikus medicinos žinovas, eksperimentatuotojas.
S.Moravskis bandė įrodyti, kad moters charakterį, nuostatas ir nuotaikas pirmiausia nulemia fizinės jos savybės – kūno ypatumai, atskirų kūno dalių parametrai. Šis veikalas, jeigu jis būtų pasirodęs XIX a., būtų tikra sensacija...
Sutinku, juk, ko gero, pirmą sykį Lietuvoje buvo aprašyti vyro ir moters erotinio gyvenimo epizodai. Kažin ar šio veikalo nebūtų uždraudusi cenzūra? Tačiau jis liko neužbaigtas, neaišku, kodėl.
Jo autorius buvo labai spalvinga asmenybė...
O taip. Paties S.Moravskio, gimusio netoli Vilniaus, Lavoriškių parapijoje, Mickūnuose, gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, nors jo tėvas Apolinaras Moravskis buvo karaliaus Stanislovo Augusto iždininkas, motina Marijona Semaškaitė – dvarininkaitė. Deja, dėl intrigų ji buvo priversta išsituokti ir mažąjį sūnelį Stanislovą palikti jo tėvui. O netrukus ji mirė nuo džiovos. Iždininko būta be galo despotiško: vienturtės savo atžalos jis nebuvo nė karto nei apkabinęs, nei kokį žaisliuką nupirkęs. Tiesa, leido mokytis ir materialiai rėmė jo studijas Vilniaus universitete. Mediciną pasirinkęs jaunuolis įstojo į Filaretų draugiją.
Filaretų ir filomatų rėmėjas
Kaip žinia, filomatai s ( gr. philomates – mokslo mylėtojai) pasivadino slapta anticarinė Vilniaus universiteto studentų draugija, veikusi 1817 – 1823 m. Tarp jos įkūrėjų buvo Adomas Mickevičius ir Tomas Zanas , vėliau į kūręs ir filaretų draugiją . Tai buvo studentų savišvietos ir moralinio tobulėjimo organizacijos.
1823 m. carinė valdžia jas susekė, suėmė aktyviausius jų narius – apie aštuntadalį visų Vilniaus universiteto studentų. Vadinamasis filaretų procesas sulaukė plataus atgarsio visuomenėje . Tarp ištremtųjų buvo ir Adomas Mickevičius .
Stanislovas, gyvendamas pas tėvą Ustronės dvarelyje, lankėsi Peterburge. Deja, sugrįžus jo santykiai su despotišku tėvu visiškai pašlijo. Jaunuolis net ketino pakelti prieš save ranką, tačiau susitvardė, nutraukė ryšius su tėvu ir išvyko atgal į Peterburgą. Čia pradėjo gydytojauti, atnaujino draugystę su tremtyje atsidūrusiais Adomu Mickevičiumi, , T.Zanu, Jonu Čečiotu ir Pranciškumi Malevskiu. Jie mėgo Stanislovą ir jį vertino.
Artimus to meto A.Mickevičiaus ir S.Moravskio ryšius atskleidžia ir tai, kad Jekaterinhofe poetas supažindino jį su Aleksandru Puškinu...
Taip, ir žodžio kišenėje neieškantis daktaras vėliau savo užrašuose spalvingai aprašė genialųjį poetą: „Jo apranga buvo netvarkinga, jis buvo truputį pliktelėjęs, plaukai ir bakenbardai susivėlę, galinė batų dalis ir kulnai, iškreipti į visiškai skirtingas puses, reiškė šiek tiek daugiau negu apsileidimą, tiesiog nevalyvumą. Mickevičius irgi nesipuošė, bet jo netvarkingume visada buvo galima matyti tam tikrą garbę, taurumą ir pranašumą. Puškino veido spalva buvo ypatinga dėl negriškojo Hanibalo kraujo maišaties, net per keletą kartų suodžių pridėjo prie slaviško pieno (...) Mažaūgis, eidamas nevikriai traukė kojas, turėjo šleivą eiseną... Jo kalba buvo su priemaišomis, stačiokiškais pasakymais. (...) Jį supo entuziazmas, susižavėjimas, ekstazė ir aukščiausio lygio garbinimas visos sostinės visuomenėje!“
Išskirtinio dėmesio verti S.Moravskio ryšiai su A.Mickevičiumi bei kitais filomatais ir filaretais.
Taip, jaunasis daktaras rėmė šį judėjimą, padėjo bičiuliams, nepaisydamas pavojaus kreipėsi visur, kur tik įstengė, kad tik palengvintų suimtųjų dalią, o pats tiktai įtakingų pažįstamų dėka išvengė arešto ir ištrėmimo.
Dovilė Klimaitė
