Prieš du mėnesius buvau atsidūręs girioje, visai šalia namelio, kuriame prieš 15 metų Lietuvos ir Latvijos prezidentai Algirdas Brazauskas ir Guntis Ulmanis bei premjerai Adolfas Šleževičius ir Maris Gailis pasirašė vadinamąjį Maišiagalos memorandumą. Jei tikėtume vietos žmonių pasakojimais, po jo pasirašymo Algirdas Brazauskas taip imtas „tašyti“, kad net šią girią imta vadinti „Brazauskyne“.
Tai kas gi tame girios namelyje dėjosi? Tai užtamsintas mūsų valstybės, o ypač mūsų diplomatijos, istorijos puslapis. Daug ką dar slepiantis ir ne itin malonus.
Bet neisi juk pas tuometinį užsienio reikalų ministrą profesorių Povilą Gylį ir neklausi jo: „Tai kaip ten, tame girios namelyje, viskas nutiko? Ir kas buvo prieš tai? Ir kas – po to? Su profesoriais taip nešnekama. Reikia eiti „iš toliau“. Kad nepastebėtų...
– Profesoriau, šiemet Lietuva minės savo diplomatijos atkūrimo dvidešimtmetį. Ar jūs, buvęs užsienio reikalų ministras, nemanote, kad to dvidešimtmečio istorijoje yra likę gana daug tamsių puslapių. Pavyzdžiui, to, kas nėra užrašyta jokiame dokumente. O istorikai paprastai žiūri tik į dokumentuose užfiksuotus faktus. Kaip Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“ Juodasis Metraštininkas.
– Aš irgi linkęs išsakyti savo nuojautą, kad naujausių laikų istorija neretai iškraipoma, daug kas nutylima arba pateikiama ne taip. Istorijai tikriausiai derėtų žinoti ir daugiau. Juk mes buvome tų įvykių dalyviai, tačiau mūsų autentiška nuomonė – o ne nuomonė, atkurta pagal oficialius dokumentus – mažai ką domina.
Per tą 20–metį mūsų diplomatijoje yra įvykę nemaža gerų dalykų. Tai pirmiausia mūsų liaudies diplomatija, ta didžioji mūsų visų diplomatija, kuri labiausiai padėjo Lietuvai atkurti savo nepriklausomybę. Tai, ko gero, ne tiek diplomatų, kiek visų mūsų žmonių nuopelnas. O jau po to prasidėjo ir formalioji diplomatija, kai mes ėmėme realizuoti savo atkurtos valstybės užsienio politiką.
Pati pradžia buvo itin sudėtinga. Mano kolegai Algirdui Saudargui teko formuoti diplomatijos tarnybą. O profesionalų šiam darbui nebuvo, niekas jų nerengė. Aš perėmiau jo daugiau ar mažiau suformuotą diplomatų korpusą. Tik kai kuriose šalyse darbavosi lietuvių išeivijos atstovai, dirbę šį darbą visą okupacijos laikotarpį Vakarų valstybėse, nepripažinusiose juridinio Lietuvos inkorporavimo į Tarybų Sąjungą fakto. Tai buvo labai vertingi žmonės, nes gerai išmanė tų šalių specifiką, turėjo ryšių ir jų valdžios įstaigose. Bėda buvo ta, kad dalis jų nenoriai pripažino, jog dabar jau ir diplomatija yra tvarkoma iš Vilniaus. Ryški išimtis buvo ambasadorius Vytautas Dambrava, kuris niekada šia prasme nekėlė rūpesčių. Jis visada buvo lojalus mūsų valstybei – nesvarbu, kokia joje būdavo politinė valdžia. Jis suprato, kad diplomato politinės simpatijos neturi atlikti jokio vaidmens. Tai buvo tikras karjeros diplomatas, anksčiau dirbęs Amerikos diplomatiniame korpuse.
– Atsisveikinimo su prezidentu Brazausku dienomis teko kažkiek pabendrauti su jo CK laikų kolega Lionginu Šepečiu. Ir žinote, ką jis man pasakė? „Kiek daug Brazauskas mums nepasakyto išsinešė su savim. Jis tiek daug žinojo, o tiek nedaug pasakė“. Manau, kad jis „išsinešė“ ir daug mūsų diplomatijos istorijos detalių. Na, kad ir Maišiagalos memorandumo...
– Tada, 1994–1995 metais, vyko mūsų derybos su latviais dėl bendrų sienų. Su sausumos sienomis mes susitvarkėme gana greitai. O su jūros siena buvo kebliau. Dar tarybiniais laikais Baltijos jūroje buvo pradėti žvalgyti keli naftos telkiniai. Buvo įtarimų, kad viename jų gali būti apie 8 milijonai tonų naftos. Ne kaži kas, bet sunkiais laikais gali labai praversti. Latviai jau ėmė derėtis su „Amoco“ firma dėl tolesnių žvalgybos darbų. Ir derėjosi be mūsų. Ir net jau buvo pasirašę sutartį. O kaip tik tas telkinys buvo ginčytinoje teritorijoje. Betgi čia tu neateisi ir nepasakysi kaip savo kieme: čia yra mūsų! Reikia žinoti visas subtilybes. Išsiunčiau į užsienį vieną kitą ministerijos žmogų, kad pasidomėtų jūrų teise, sienų nustatymu – mes gi tais klausimais tada buvome visiškai „žali“.
O derybos su latviais dėl jūros sienos nejudėjo iš vietos. Aiškinu tuometiniam premjerui Adolfui Šleževičiui, kad situacija darosi vis sudėtingesnė. Turėjau informacijos, kad latvių sutartyje su „Amoco“ yra žemėlapiai, kuriuose aiškiai matyti, jog tie telkiniai įeina ir į mūsų teritoriją. Net ginčų negalėjo būti, nes latviai jūros ploto buvo „užgriebę“ jau beveik iki Kaliningrado. O patys mums tiesiog sakė netiesą. Atsimenu, latvių užsienio reikalų ministrui Valdžiui Birkavui, su kuriuo paprastai bendraudavome labai neformaliai, rodos, Liuksemburge sakau, kad, mano žiniomis, šiandien latviai pasirašo sutartį su „Amoco“. Klausiu, ar tai tiesa. Ne, sako, nieko negirdėjau. Grįžtu namo, ir sužinau: sutartis pasirašyta! Ta sutartimi, galima sakyti, jie užgrobė mūsų teritorinius vandenis.
Mums tapo aišku, kad turime nubrėžti jūros sieną. O vieną dieną premjeras Šleževičius man praneša: „Žinai, Povilai, mudu su Brazausku važiuojame į Maišiagalą – susitiksime su latvių vadovybe“. Puikiai prisimenu savo žodžius: „Tik premjere, nieko nepasirašykit!“
Premjeras pažada nieko nepasirašinėti, bet širdyje jaučiau, kad kažkas turi įvykti. Kitą vakarą žiūriu televizorių – Lietuvos ir Latvijos prezidentai bei mūsų premjerai pasirašė Lietuvos ir Latvijos memorandumą dėl jūros sienos. Sėdėjau priešais televizorių ant sofos ir nukritau nuo jos. Žinoma, perkeltine prasme. Man tai buvo šokas, nes vis dar tikėjausi, kad mano bloga nuojauta nepasitvirtins. Supratau: jeigu įteisinsime klaidą sienos klausimu, su šita klaida liksime istorijoje visiems laikams. Todėl kiek pasvarstęs, pasitaręs su savo komanda nuėjau pas prezidentą ir pasakiau jam, kad jeigu neatšauksime šito memorandumo, visa URM vadovybė atsistatydina.
– Kaip atrodė Brazausko veidas?
– Brazauskas gerai tvardėsi. Senas patyręs vadovas. Visko matęs. Bet jis žinojo, kad aš paprastai nesielgiu lengvabūdiškai – jeigu pasakiau, vadinasi, atsistatydinsiu. Suvokė, kad bręsta dideli įvykiai. Bet veidas jo liko ramus. Tik pasakė: važiuok ir derėkis.
Teko derėtis. Rygoje buvo labai sunku, mane stumdė kaip galėjo. Tačiau savo pasiekiau. Vėliau su mūsų prezidento patarėju Justu Paleckiu ir kancleriu Andriumi Meškausku parengėme prezidento dekreto projektą, kuriame buvo mūsų sienos linijos variantas. Tegu latviai siena laiko tą, kurią numatė su „Amoco“, o mes laikomės savo. Galutinai sienos klausimas tegu lieka derybų objektu. Prezidentas pasirašė šį dekretą ir Maišiagalos memorandumo nebeliko.
O dėmė ant prezidento Brazausko liko, nors nuojauta man sako, kad tas memorandumas buvo visai ne jo, o mūsų ir latvių premjerų sumanytas.
– O kaip išsisprendė jūros sienos su Latvija klausimas ir naftos telkinių likimas?
– Jūros sienos neturime iki šiol! Yra sutartis, tačiau latviai prisidengdami įvairiais pretekstais jos neratifikuoja. Turime tik sausumos sieną. Tai viena iš mūsų bėdų, tik niekas nieko apie tai nekalba. Nei visuomenė, nei politikai. O kai „Amoco“ pasitraukė, niekas ir tų naftos telkinių netiria.
– Ačiū, profesoriau, už tai, kad ryžotės atskleisti kai kuriuos naujausių laikų mūsų diplomatijos istorijos užkulisius.
Ferdinandas KAUZONAS
