Pastaruoju metu Lietuvos viešojoje erdvėje padažnėjo publikacijų, skirtų netolimai Kaukazo tautų istorijai ir sudėtingiems jų tarpusavio santykiams, kas kartais yra nevienareikšmiškai vertinama pačių išeivių iš Užkaukazės, susiradusių savo antrąją tėvynę svetingoje lietuvių žemėje. Viena vertus, tai verčia atsiminti skaudžius to meto išgyvenimus, kita vertus – suteikia vilties, kad ir Lietuvos visuomenei pagaliau parūpo tikros tiesos žinojimas.
Todėl mane sudomino kolegos Ruslano Arutiuniano (jis - 2000 – 2006 buvo, o aš - nuo 2009 metų esu Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas) pranešimas „Juodojo sausio atbalsiai“, dalimis pasirodęs portale „Balsas.lt“ šių metų kovo 19 ir 24 dienomis. Manęs jau seniai nestebina tai, kad kai kas iš bendros tragedijos sugeba tarsi žirklėmis „išsikirpti“ ir viešai demonstruoti vien tik savo tautos skausmą, bet šįkart nutariau nebetylėti, nes negalėjau susitaikyti su dar vienu bandymu klaidinti Lietuvos žmones.
Galima būtų nekreipti dėmesio į tokius dirbtinius išvedžiojimus, kad 1990 sausio 13 dieną paskutinis Sovietijos vadovas Michailas Gorbačiovas lankėsi Vilniuje tik norėdamas tokiu būdu (?) nuslėpti tuo metu Baku mieste jo parankinių rengiamas skerdynes. Ką jau čia bepasakysi, kai skaitytojams bandoma įteigti, jog „taip pat“ yra buvę ir žemės drebėjimo Spitake metu. Mano manymu, bolševikinio režimo ir jo vadeivų nusikaltimams įvardinti jokios mistikos nereikia.
Nepaisant akivaizdžių faktų gausos, jau savo pranešimo pradžioje gerbiamas R.Arutiunianas bando parodyti oficialaus Kremliaus tariamą palankumą azerbaidžaniečiams, tačiau daro tai, švelniai tariant, nelabai įtikinamai. Cituoju: „1989 m. Centro valdžia ir pats M. Gorbačiovas dėjo dideles pastangas Kalnų Karabacho konfliktui sureguliuoti. 1989. 01.12 buvo panaikinta vietos savivalda, regioną valdyti ėmė Ypatingasis valdymo komitetas, vadovaujamas S. Volskio“.
Būtent taip ir buvo, tačiau objektyvus stebėtojas įžiūrėtų tame vien tik Maskvos pastangas atimti iš azerbaidžaniečių šią buvusią autonominę sritį (kuri, kaip bolševikinės okupacijos reliktas, buvo panaikinta nepriklausomos Azerbaidžano Respublikos valdžios sprendimu 1991 metų pabaigoje) ir, kaip vėliau paaiškėjo, perduoti ją Armėnijai. Juk joks daugžodžiavimas negali paslėpti visiems žinomos įvykių virtinės, kuri akivaizdžiai pademonstravo, kad tuometinis Jerevanas klusniai vykdė Kremliaus nurodymus. Apskritai esu priverstas atkreipti skaitytojo dėmesį į nesiliaujančius gerbiamo oponento bandymus klampinti jį (skaitytoją) begalėje mažai ką pasakančių detalių, kurios, kaip supratau, yra pašauktos sukurti pranešimo „mokslinio pagrindimo“ įspūdį.
Bet esminių klausimų tame „moksliškume“ kažkodėl nelieka. Na ką reiškia teiginys „iki tol, valdžiai nuolaidžiaujant ar net ir tiesiogiai palaikant, daugelyje Azerbaidžano vietovių buvo įvykę masiniai armėnų pogromai“? Iki ko – „iki to“? Ir kaip gi ta Maskvos valdžia palaikė armėnų pogromus neva vykdžiusius „blogiečius“ azerbaidžaniečius? Kur, pagaliau, yra tas „daugelis Azerbaidžano vietovių“? Kaltinimai pernelyg rimti, kad galima būtų taip neatsakingai ir neapibrėžtai jais švaistytis. Juolab kad Visaliaudinio Armėnijos judėjimo (VAJ) valdybos pareiškime, paskelbtame 1990.01.20 ir išspausdintame Latvijoje rusų kalba leistame laikraštyje „Atmoda“ apie visa tai kalbama visiškai kitaip. Pateiksiu citatą: „... Tai buvo padaryta, siekiant ne apsaugoti armėnų tautybės žmones respublikoje, o įveikti susidariusią rimtą situaciją, gresiančią Tarybų valdžios gyvavimui. Mūsų nuomone šie įvykiai turi būti įvertinti kaip suverenių Azerbaidžano Respublikos teisių pažeidimas...“ (1990.02.05. Nr.6, psl.7) Taigi, sovietinė kariauna buvo įvesta į Baku anaiptol ne armėnų tautybės gyventojams apginti, o vien tik siekiant išsaugoti Azerbaidžane Kremliaus viešpatavimą. Kyla klausimas – kodėl gerbiamas R.Arutiunianas ir po dvidešimties metų kartoja Maskvos propagandistų pramanus?
Kam buvo reikalinga tokia „įžanga“, aiškėja iš sekančio R.Arutiuniano skaityto pranešimo sakinio: „1989.12.01 Kalnų Karabacho gyventojų išrinktos Nacionalinės Tarybos ir Armėnijos AT bendrame posėdyje buvo priimtas nutarimas dėl Arcacho (Kalnų Karabacho armėniškas pavadinimas) susijungimo su Armėnija“. Juk jei ne aukščiau minėti paslaptingi „masiniai pogromai“, kaip ir nebūtų pagrindo aneksuoti kaimyninės respublikos teritorijos dalį. Gudrauja gerbiamas kolega ir dėl Arcacho vardo, kuris visiškai nėra Karabacho pavadinimo armėniškas atitikmuo. Iki trumpo armėnų užkariavimo daugiau kaip prieš du tūkstančius metų jame gyveno kaukazietiškos kilmės gentys, vėliau jis įėjo į Kaukazo Albanijos valstybės (dabartinio Azerbaidžano teritorijoje) sudėtį, o dabar jau daugiau kaip septyni šimtai metų šis kraštas žinomas pasauliui tik įprastiniu tiurkišku vardu „Karabach“ – „juodasis sodas“. Beje, būtent taip – „Garabag“ - šį kraštą iki šiol vadina ir patys armėnai, kurie pradėjo keltis į jį iš Persijos tik po Rytų Užkaukazės prijungimo prie Rusijos 1828 metais.
Apie tai, kas ir kur nuo kada gyveno ir ką pasakoja, tekalba vaizdinės iliustracijos. Jūsų dėmesiui trys nuotraukos iš viršaus į apačią:
1. Armėnų persikėlimas iš Irano į Azerbaidžano teritoriją (įNachičevanę, Jerevaną, Karabachą) (nuotrauka iš paveikslo, pagal rusų tapytoją V. Maškovą). 1828 metai.
2. Paminklas, kurį armėnai pastatė, minėdami 150-asias persikėlimo iš Irano į Azerbaidžaną metines. Aghdere (Mardakert), 1978.
3. Įdomi paminklo dalis, kurioje žodžiai „150 metų” persikėlimui vėliau buvo armėnų nuimti. Aghdere (Mardakert), 1988.
„Įdomių“ dalykų apie daug kam žinomus įvykius radau ir daugiau: „Azerbaidžanui gavus tokį (kokį?) visapusišką politinį didžiojo Centro palaikymą 1990.01.13 prasidėjo armėnams lemtingi Baku įvykiai (...) Azerbaidžano Liaudies fronto (ALF) atstovai, valdžiai leidžiant ir padedant, organizavo vietos gyventojų armėnų masinius pogromus“. Bet gerbiamas Ruslanai, tokia „karšta meilė“ , kaip daugelis dar neblogai prisimename, buvo tik tarp „Karabacho“ komiteto ir Armėnijos SSR vadovybės (bei tarp šios ir Kremliaus), o Azerbaidžane situacija buvo visai kitokia. Azerbaidžano liaudies frontas buvo griežtoje opozicijoje tuometinei komunistinei respublikos vadovybei, ir niekaip negalėjo kartu su ja „organizuoti masinių armėnų pogromų“. Turiu atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad Azerbaidžano liaudies frontas, kaip ir Lietuvos Sąjūdis, Ukrainos Ruchas bei Baltarusijos, Latvijos ir Estijos liaudies frontai, siekė savo šalies valstybinės nepriklausomybės, o štai „Karabacho“ komitetas – tik svetimų teritorijų aneksijos. Pasikartojo 1918 metų situacija, kai, siekiant paskelbti federacinės Užkaukazės valstybės nepriklausomybę nuo Rusijos, už tai balsavo tik Užkaukazės Seimo (taip vadinosi jos parlamentas) gruzinų ir musulmonų (t.y. azerbaidžaniečių) frakcijos, o armėnų frakcija pasisakė už Užkaukazės palikimą Rusijos sudėtyje. Po to (ir dėl to) ši federacinė valstybė iširo.
Susipažinęs su R.Arutiuniano pranešimo tekstu, atkreipiau dėmesį ir į tai, kad kartais ištisos jo pastraipos žodis žodin atkartoja šių Marytės Kontrimaitės straipsnių turinį: „Neobjektyviai apie Armėniją“ („Respublika“, 1990.01.18); „Ramentas šlubuojančiam viešumui“ („Respublika“, 1990.01.23); „Kas atvėsins karštus taškus?“ („Respublika“, 1990.03.01); „Kas dar ištiks Armėniją“ („Lietuvos aidas“, 1991.05.18) ir „Kalnų Karabachas ir mūsų sąžinė“ („Lietuvos aidas“, 1992.05.30). Tai gal vertėjo sutuoktiniams kartu pasirašyti po visais tais straipsniais ir pranešimais, o ne plagijuoti vienas kitą?
Bet reikalo esmė net ne tame. Tikroji esmė tame, kad gerbiamas R. Arutiunianas, kaip pasirodo, iki šiol nežino, kad visi pogromai ir kitokios tautinę nesantaiką kurstančios provokacijos visoje buvusios Sovietijos teritorijoje (ar tai būtų Uzbekistanas ir Moldova, ar Krymas ir Užkaukazė, ar dar kitur) buvo organizuotos Kremliaus slaptos policijos – KGB, panaudojant tam tikslui deklasuotus elementus. KGB nujautė greitą imperijos griūtį ir skubėjo palikti visur kuo daugiau „bombelių“, kurias vėliau galima būtų detonuoti Maskvai patogiu laiku. Taip mirštanti imperija kūrė etninės neapykantos židinius, kuriais ji tikėjosi pasinaudoti ateityje (ir, kaip matome, sėkmingai jais naudojasi). Todėl nėra reikalo juodinti Azerbaidžano liaudies fronto aktyvistų (Lietuvos gyventojai irgi atsimena Maskvos propagandistų paistalus apie „Sąjūdžio smogikus“). Geriau būtų pripažinti, kad ne visos tautos vienodai sėkmingai sugebėjo atsispirti provokatorių demagogijai. Taigi, vienos tautos pasirodė atsparesnės provokatorių gundymams, o kitos – priėmė joms primetamas žaidimo taisykles. Štai, pavyzdžiui, Lietuvos lenkai irgi iš pradžių buvo linkę sutikti su Lubiankos emisarų vilionėmis, tačiau po kruvinų 1991 – ųjų sausio įvykių susiorientavo ir vis dėl to palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekius ir jos teritorinį integralumą, o tokių pat Kremliaus provokatorių kurstomi Azerbaidžano armėnai – ne.
Ir kaip čia taip įdomiai gavosi, gerb. Ruslanai, kad neva „besiginanti“ ir Rusijos neremiama (?) Armėnija sugebėjo užimti net 20% tarptautiškai (tame tarpe ir Lietuvos) pripažintos Azerbaidžano teritorijos, kurioje dabar gyvena dešimteriopai mažiau gyventojų, negu jų buvo prieš Karabacho „anšliusą“? O gal gerbiamas oponentas galėtų paaiškinti, kodėl „pogromininkų“ valdomame Azerbaidžane iki šiol gyvena visų tų pačių tautybių atstovai, kaip ir anksčiau (įskaitant 30 tūkstančių armėnų), o štai Armėnija (kaip ir jos okupuotos Azerbaidžano teritorijos) tapo monoetniška šalimi, ko nėra daugiau niekur pasaulyje?
Iš pradžių norėjau atsakyti į visus teiginius, išdėstytus R.Arutiuniano pranešime (kaip matote, jie yra nesunkiai paneigiami), bet pradėjęs rašyti šį tekstą suvokiau, jog skaitytojams nėra įdomus skrupulingas oponento klaidų ir alogizmų fiksavimas – kur kas svarbiau atsakyti į esminius klausimus. O esminiai klausimai yra ne tiek „kas pirmas pradėjo?“ arba „kuri tauta nukentėjo daugiau“ (kad ir kaip skaudu būtų apie tai kalbėti), o „kam tai naudinga? “ ir „kaip visa tai įveikti?“. Pabandysiu į juos atsakyti.
Pirmiausia norėčiau priminti, kad tautinės mažumos, gyvenančios kurioje nors šalyje tos šalies pagrindinės tautos apsuptyje, buvimas (tokie buvo Azerbaidžano armėnai), pats savaime dar nėra pagrindas „stumdyti“ valstybių sienas, nes tuomet nesiliaujantys karai vyktų tarp beveik visų pasaulio valstybių. Juolab to negalima daryti pasiremiant išorine imperialistine jėga. Ta prasme armėnai tapo tokie patys Rusijos didžiavalstybinės politikos įkaitai, kaip ir abchazai arba osetai Gruzijoje.
Antra - padarytas klaidas reikia taisyti, o ne teisinti jas pseudoistoriniais „argumentais“. Žuvusiųjų, deja, jau nebeprikelsi, bet Armėnija galėtų (ir turėtų) pasitraukti iš Azerbaidžano teritorijų, kurias ji yra okupavusi, ir atlyginti jos padarytus nuostolius. Tada nereikės žiūrėti į beveik visus savo kaimynus vien tik pro šautuvo taikiklį ir priklausyti nuo vis labiau radikalėjančios Rusijos bei diktatoriškojo Irano.
Tada ir mes su gerbiamu Ruslanu Arutiunianu galėtume pasisveikinti ne tik Vilniaus, bet ir Baku arba Jerevano gatvėse.
Mahiras Gamzajevas yra lietuvių ir azerbaidžaniečių kultūrinių ryšių tyrinėtojas, Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas
