Šiauriniame pusrutulyje kompaso rodyklės visada nukreiptos į magnetinį Šiaurės ašigalį, tačiau jo vieta nuolat keičiasi dėl Žemės magnetinio lauko dinamikos.
Tiesa, magnetinis Šiaurės ašigalis skiriasi nuo geografinio Šiaurės ašigalio, dar vadinamo tikrąja Šiaurės platuma, kuri išlieka stabili geografinių ilgumų sankirtoje.
Didžiosios Britanijos geologijos tarnybos (BGS) geomagnetinio lauko modeliuotojas Williamas Brownas paaiškino: „Magnetinis laukas yra didžiulis ir chaotiškas išlydytos geležies rutulys, besisukantis Žemės gelmėse. Nors galime stebėti ir matuoti jo pokyčius, labai sudėtinga tiksliai prognozuoti, kaip jis toliau elgsis.“
Juda link Sibiro
Pasak W. Browno, šimtmečius magnetinis polius judėjo palei Kanados Šiaurės pakrantes. Tačiau XX amžiaus devintajame dešimtmetyje jis pasiekė Arkties vandenyną, pradėjo itin sparčiai judėti ir nukrypo Sibiro link.
Duomenys rodo, kad nuo 1600 iki 1990 metų magnetinis Šiaurės ašigalis kasmet pajudėdavo apie 10–15 kilometrų. Tačiau XX amžiuje jo greitis ženkliai padidėjo – dabar jis juda apie 55 kilometrus per metus.
Šie duomenys gauti iš pasaulio magnetinio modelio, kurį sukūrė Didžiosios Britanijos geologijos tarnyba (BGS), bendradarbiaudama su JAV Nacionaline vandenynų ir atmosferos administracija.
Sukurtas modelis leidžia prognozuoti magnetinio ašigalio padėtį bet kuriuo momentu.
Modelis yra svarbus daugybei technologijų, įskaitant išmaniųjų telefonų kompasus, GPS sistemas ir kariuomenės navigaciją povandeniniuose Arkties vandenyse.
„Pasaulio magnetinis modelis naudojamas beveik visose šiuolaikinėse technologijose – nuo išmaniųjų telefonų iki automobilių ir karinių lėktuvų,“ –teigė W. Brownas.
Magnetinio poliaus judėjimą lemia išlydytos geležies, sudarančios didžiąją išorinio Žemės branduolio dalį. Šis skystas metalas juda dėl šilumos, sklindančios iš Žemės branduolio, sukuriant Žemės magnetinį lauką.
Dėl šios išlydytos geležies, esančios maždaug 3 000 kilometrų po paviršiumi, nuolat vykstančių pokyčių kinta ir magnetinio poliaus padėtis.
Nors tikslios prognozės pateikti neįmanoma, tačiau Didžiosios Britanijos geologijos tarnyba atidžiai stebi Žemės magnetinį lauką.
Šiems stebėjimams naudojami tiek antžeminiai stočių tinklai, tiek palydovai, kurie padeda sudaryti detalius magnetinio lauko žemėlapius visame pasaulyje.
