Apsisukdami Žemės magnetiniai poliau apsikeičia vietomis, todėl iš esmės šiaurinis polius virsta pietiniu, o pietinis – šiauriniu.
Tai įvyksta vidutiniškai kas 300 tūkst. metų, o paskutinį kartą šis reiškinys įvyko maždaug prieš 780 tūkst. metų.
Remiantis paleomagnetiniais duomenimis, per pastaruosius 160 mln. metų poliai apsikeitė kelis šimtus kartų, ir nors niekas tiksliai nežino, kada įvyks kitas apsikeitimas, kai kurie ekspertai mano, kad jie turėjo apsiversti jau seniai.
Nuo 1831 m., kai pirmą kartą buvo tiksliai nustatytas magnetinis šiaurės ašigalis, jis pasislinko į šiaurės vakarus daugiau nei 1 100 kilometrų, o jo migracijos greitis padidėjo nuo maždaug 16 kilometrų iki 55 kilometrų per metus.
Reiškinio priežastys
Žemė turi magnetinį lauką, kurį sukuria planetos gelmėse vykstantys procesai. Išlydyta metalinė medžiaga teka išoriniame branduolyje, o jai auštant konvekcinės jėgos sukuria judėjimą, panašų reiškinį į vandens virimą.
Žemės sukimasis taip pat suvirpina išlydytą metalą, todėl susidaro elektros srovės.
Išlydyto metalo konvekcinės srovės išoriniame branduolyje, kylančios iš vidinio branduolio šilumos srauto, susisuka į ritinius ir sukuria cirkuliuojančias elektros sroves, kurios sukuria magnetinį lauką.
Mūsų planetos magnetinis laukas panašus į strypinį magnetą, nes turi šiaurinį ir pietinį ašigalius. Jį sukuriančios jėgos nuolat kinta, o tai reiškia, kad keičiasi ir pats laukas.
Dėl to Žemės magnetinių šiaurinio ir pietinio polių vieta palaipsniui keičiasi.
„Metalo skysčio srautas išoriniame Žemės branduolyje yra chaotiškas ir neramus“, – sakė geofizikas Leonardo Sagnotti.
Ir pridūrė: „Poliariniai apsikeitimai įvyksta mažo geomagnetinio lauko intensyvumo laikotarpiais, o lauko struktūra tampa nestabili.“
Galimos pasekmės
Mūsų magnetinis laukas šiek tiek apsaugo nuo Saulės vėjo dalelių ir kosminės spinduliuotės iš kosmoso.
Pasikeitus poliams, laukas susilpnėja, todėl atsiranda tikimybė, kad Žemę gali pasiekti daugiau kenksmingos spinduliuotės.
Vis dėlto neatrodo, kad būtų galima tai pagrįsti masinių išmirimų ir ankstesnių poliarinių pasikeitimų laikotarpių sąsajomis.
„Jei magnetinio lauko nebūtų, atmosfera vis tiek sustabdytų didžiąją dalį spinduliuotės. Atmosfera saugo mus nuo didelės energijos spinduliuotės taip pat veiksmingai, kaip galėtų apsaugoti 4 metrų storio betono sluoksnis“, – aiškino Didžiosios Britanijos geologijos tarnyba.
Tačiau sumažėjęs geomagnetinio lauko intensyvumas gali mus paveikti kitais būdais. Pavyzdžiui, tai galėtų turėti įtakos įvairiems technologiniams prietaisams.
Be to, manoma, kad gyvūnai, pavyzdžiui, paukščiai, žuvys ir jūrų vėžliai, naudoja magnetinį lauką navigacijai, todėl bet kokie pokyčiai galėtų pakeisti jų vidinius kompasus.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
