Niekas nemoka taip paversti fantazijos mada, kaip „Christian Dior“ kūrybos direktorius, - žurnale „Harper‘s Bazaar“ rašo Camilla Morton.
Paryžius, lyja. Garsiausiai nuskambėjusios pavasario drabužių kolekcijos maestro įkalintas fotostudijoje. Jį fotografuoja Peteris Lindbergh‘as, daug prisidėjęs prie minėtos kolekcijos atsiradimo. „Mus įkvėpė daugybė Dioro ikonų ir mūzų, tačiau visas jas aš norėjau pamatyti Peterio Lindbergh‘o akimis, kinematografiškai. Man tai atrodo seksualu“, - paaiškina Galliano. „Peterio fotografijos tikrai buvo pirminiu postūmiu mano kolekcijai“.
„Negali paskubinti sufle ar tobulumo,“ – sako Galliano. Jis užsidega cigaretę, nepaisydamas Paryžiuje kylančių draudimų rūkyti, kambaryje švelniai skambant džiazui, ir uždraustas dūmo vingurys čia puikiai dera.
„Peteris yra legenda“, - sako Galiano. „Jis buvo šalia kiekvienu mano karjeros momentu“. Juodu buvo supažindinti 1987 m. „Buvau ką tik laimėjęs britų metų dizainerio titulą“, - prisimena Galliano, dabar jau 47-erių. „Buvau pademonstravęs Londone kolekciją, kurioje modeliai buvo paversti bitininkais, su bičių kopinėtojų kepurėmis ant galvų. Tai buvo netrukus po mano studijų. Buvau tik pradedantis, visiškai palūžęs, ir staiga Liz Tiberis (buvusi „Bazaar“ vyriausia redaktorė, vėliau tapusi britiškojo „Vogue“ redaktore) skraidina mane į Paryžių Lindbergh‘ui fotografuoti, o Christy Turlington demonstruoja mano kolekciją! Tai bent startas!“ 1996 m., kai Galliano tapo „Christian Dior“ kūrybos direktoriumi, savo portretą jis taip pat užsakė Lindbergh‘ui.
Galliano garsus savo tiriamosiomis kelionėmis, o drabužiai pasakoja apie jo mūzas ir nuotykius. „Man kelionės yra galingiausias idėjų šaltinis.“ Jis keliauja į visus planetos kampelius, tyrinėja kultūras, tampančias jam įkvėpimo šaltiniais, o vėliau transformuoja ką radęs į dizainą, kuris pralenkia lūkesčius. „Aš kaip piratas. Mėgstu keliauti, todėl mėgstu apžiūrinėti kiekvieną akmenį. Man patinka tarpusavio supratimas, patinka stebėti įvairias kultūras. Per Kalėdas aš leidau laiką su Maasai gentimi, dainavau, šokau ir gėriau su jais. Tai buvo pati nuostabiausia patirtis. Aš nebuvau „Johnas Galliano mados dizaineris“. Buvau tiesiog jų naujas draugas. Buvo liūtai, tigrai ir žirafos. Mes laikėmės už rankų, mes šokome, ir aš nebesuvokiau, kas yra realus pasaulis. Tai buvo labai nuoširdu ir tikra.“
Ruošdamasis paskutiniam sezonui jis tiesiog pervertė savo gausų Lindbergh‘o fotografijų archyvą ir ten atrado nuotaiką savo naujai kolekcijai. „Pavasario pasirodymui pasitelkiau daug nuorodų-ikonų: Holivudą, supermodelius ir ‚visą tą džiazą‘. Tai gundantis mergaitės-berniuko siluetas, pasiūtas gana aštriai. Tai „garçon“, dar ne vyras, labai moteriškas“, - aiškina jis. „Peteris yra tobulas; jis pasiūlo nuotaiką, stilių. Jis tai ir sukūrė, Dievas mato! Jis pavertė supermodelius „super“ savo nespalvotose Cindy (Crawford) ir Naomi (Campbell) fotografijose. Jos apsprendžia laikotarpį, moterį. Tai ir audrino mano vaizduotę šį sezoną“. Galliano mūza nuolat kinta, tačiau šio pavasario „Dior“ kolekcijai ją sudarė dalinai Lindbergh‘as, dalinai Marlene Dietrich, Greta Garbo ir Billie Holiday.
„Taip pat mane įkvepia mano draugės. Tai įstabios moterys, kurios visad nori puoštis, netgi jei tai privatus vakarėlis. Kiekvienas vakaras yra Oskarų vakaras, jei tai susiję su jomis!“ Iš savo draugių jis mini Gisele Bündchen, Drew Barrymore, Kate Moss ir Campbell (o Cameron Diaz vieną jo aprėdų dėvėjo per šių metų Oskarų įteikimą).
Galliano šypsosi. „Viskas atrodo taip, lyg būtų labai paprasta! Mes keliaujame, puošiamės, juokiamės. Visa tai tiesa, mes tai darome, bet šalia to yra ir sunkus darbas. Visa tai įmanoma, nes turiu genialią komandą“. Galliano kuria modelius vedinas aistros kurti grožį, o ne siekdamas šlovės ir sėkmės. Jis nesėdi savo stiklo bokšte įsakinėdamas. Jis dalyvauja visose tiriamosiose kelionėse, vaikšto po turgus ir fotografuojasi, jei pasirodo ant raudono kilimo. Tai žmogus, kuriam dėmesys detalei lemia viską. „Trokštu tobulumo, pradedant siuviniu ir baigiant fotografavimusi ir pasirodymu. Kodėl siekti kažko mažiau? Tai mano gyvenimas. Kūryba kelia mano budrumą ir budina kasryt. Darbas – tai mano lavinimasis, mokymasis, mano nuotykis. Nenoriu liautis, nenoriu būti nuspėjamas. Noriu kelti iššūkius ir gundyti... priversti save ir savo komandą tobulumą išrasti iš naujo. Mes esame pašaukti ir tai mūsų lobis.“
Už fasado, kuris regimas ant podiumo, Galliano yra drovus, susimąstęs ir tiek pat atsidavęs savo draugams ir savo meilei knygoms, kiek ir savo amatui. „Sunku, bet tai mane „veža“ ir tai galiausiai mane ir apsprendžia. Mano komanda, mano studija – man tai lyg šeima“. Tai susigyvenusi įgula, kuri plukdo Galliano laivą per ramias ir audringas jūras: Billas Gayttenas, Stephenas Jones‘as, Michaelis Howellsas, Pat McGrath ir Jeremy Healy, kuris yra ne tik jo DJ-jus, bet ir jaunystės metų draugas. „Manau, kaltos mano ispaniškos šaknys. Esu viskas arba niekas, labai lojalus. Draugai visam gyvenimui arba visiškai nebendrauju.“
Deja, nebėra Steveno Robinsono, dešiniosios ir Galliano, ir Dioro studijos rankos nuo senų dienų. Robinsonas buvo taip pritapęs prie Galliano, kad buvo tapęs jo alter ego. Tačiau praėjusį balandį, eidamas 38-uosius metus jis netikėtai mirė. Beveik du dešimtmečius Robinsono ir Galliano duetas privertė skambėti pastarojo vardą. „Jis atėjo pas mane, kai su manimi dar buvo Amanda (Harlech, dabartinė Karlo Lagerfeldo mūza)“, - sako Galliano. „Netrukus jis jau valdė visą studiją. Mes drauge žvelgėme į pasaulį, jis atlydėjo mane į Paryžių ir mes virėme kepintas pupeles kurdami savo svajonių sukneles. Tai buvo mūsų gyvenimas. Jis padėjo man niekuomet nepasiduoti.“
Nėra žodžių nusakyti tokio tipo partnerystei. Tai buvo daugiau nei druska ir pipirai – vienas esmingai svarbus kitam. Tačiau visa tai dar pernelyg šviežia ir privatu, kad tai būtų galima aptarinėti. Galliano visad būdingos inteligentiškos manieros, jis visad palieka asmenines padėkas ir yra labai diskretiškas. Jam tai nėra tema paplepėti. Tai privatu ir šventa. „Tai labai labai sunku“, - ištaria jis po ilgos pauzės ir panūsti tiesiog apglėbti jį rankomis arba susigrąžinti atgal klausimą, kurį uždavei. Tačiau kadangi jis vis dar gedi, jis visa tai pridengia kauke. Jis visad laimi, yra šoumenas ir, visų pirma, komandos kapitonas. „Versalis buvo skirtas Stevenui“, - sako Galliano apie prabangią parodą, surengtą ten praėjusią vasarą. „Jam tikrai viskas ten labai patiko, visi mūsų planai. Visa tai aš dar labai ilgai prisiminsiu“.
Galliano nėra tas, kuris nutraukia ir užbaigia. Jis apsisprendęs tęsti pradėtus darbus ir šlovę. „Pasirodymas turi tęstis!“ – sako jis. „Aukštoji mada priklauso nuo ekonomikos ir nuotaikos mirksnio. Tai širdies ir dvasios poezija. Aš drįstu svajoti ir kviečiu žmones tai daryti. Toks mano darbas... Moterys visad trokšta svajoti, ir tai yra, kaip aš ir sakiau, mano pareiga. Noriu drabužių, kurie padėtų moterims pabėgti. Manau, tai pasiūlyti gali tik „Dior““.
„Mada yra eskapistinė, o ne elitiška, ir manau, kad ji dabar labiau nei bet kada anksčiau turi atlikti savo vaidmenį. Kai Dioras sukūrė savo pirmąsias kolekcijas, buvo tik ką pasibaigęs Pasaulinis karas. Vyravo depresija, racionalus mąstymas, buvo likusi erdvė vien esminiams dalykams, bet Dioras padrąsino moteris svajoti, susigrąžinti romantiką, moteriškumą ir gundymą. Jis grąžino į gatves džiaugsmą! Manau, tai ir mano vaidmuo. Mada neturi būti politinė, bet ji turi atspindėti laiko nuotaiką. Ji turi įpareigoti ir pakylėti. Ji turi būti ryški, įkvepianti, novatoriško kirpimo ir puošnumo. Reikia kurti meno kūrinį, terapiją, totalią kūną modeliuojančią chirurgiją!”
Galliano nueina pozuoti portretui. Jis yra chameleonas ir Casanova. Šiandien jis yra geras ir blogas angelas, auksu nupurkštais plaukais kaip graikų dievas. Tai toks tas dangus? Ką dizaineris, kuris turi viską, laiko prabaga? “Prabanga”, - sako jis šypsodamasis, - “reiškia būti tikra asmenybe. Tai pabusti kiekvieną rytą ir pamatyti saulėtekį. Mano drabužiai yra tik priemonė kitam dideliam nuotykiui patirti.”
