Iš pokalbio su buvusiu aukšto rango Panevėžio kriminalistu, kovojusiu su vietiniais banditais, - taip rašoma prieš ketverius metus pasirodžiusioje rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas”.
Šratinių kulkų lietus šalia bažnyčios
2009-ųjų sausio 5 diena. Net dvidešimt Panevėžyje ir jo apylinkėse gyvenančių jaunų vyrų nusprendė riteriškai suvesti sąskaitas su tuomet 24 metų Aukštaitijos sostinės gyventoju Dainiumi Siriūnu. Šis jaunas vyras Panevėžio policijai buvo žinomas. Tą vakarą su kirstinėmis ir šautinėmis žaizdomis galvoje jis aptiktas kone pačiame miesto centre, prie Kristaus Karaliaus katedros tvoros.
Katedros šventoriuje sniegą kasę žmonės vėliau pasakos, kad matę bėgantį, gaujos agresyviai nusiteikusių vaikinų persekiojamą vyriškį, į kurį buvo šaudoma. Keliais šūviais iš šratinio ginklo į galvą pakirstam D. Siriūnui buvo skubiai suteikta medicinos pagalba, jis operuotas.
Tačiau jaunas vyras išgyveno savaitę - sausio 12-ąją jo gyvybė užgeso. Žudikų paieškoms Panevėžio policija metė išskirtines pajėgas. Patys pirmieji įtariamieji egzekutoriai sulaikyti praėjus dviems savaitėms po nusikaltimo. Nepraėjus nė keturiems mėnesiams, sulaikyta dvidešimt įtariamųjų.
Įdomiausia, kad visi įtariami žudikai - jauni. Net šeši iš jų – tuomet buvo 17-mečiai. Kiti jau sulaukę pilnametystės, vyriausiajam - 26 metai. Nors prieš D. Siriūno nužudymą ne vienus metus būta kruvinų incidentų, bet Panevėžys dar niekada neregėjo tokios siaubingos ir tokį aplinkinių įsiūtį sukėlusios žmogžudystės kaip ši. Šios jaunųjų banditų gaujos nusikaltimo byla tebenagrinėjama, tiesa, vangiai Panevėžio apygardos teisme.
Galima sakyti, kad jaunųjų žudikų gauja pratęsė kadaise šį Lietuvos miestą garsinusių Tulpinių tradicijas. Iš miesto prie Nevėžio kilusi ne viena kriminalinio Panevėžio persona, bet aišku ryškiausiomis laikomos personalijos iš Tulpinių kolektyvo.
10 dešimtmečio viduryje vyrų iš Panevėžyje esančios Tulpių gatvės daugiabučių kvartalo pastangomis mieste gerokai padaugėjo smurto apraiškų.
„Bet toks jaunimas nesuvokia, kas anksčiau buvo Tulpiniai. Jiems patiems niekada nėra tekę važiuoti bagažinėje. Tad jie nori būti kietais ir įrodyti, esą patys galingiausi, nesustabdomi. Jie labai riboto mąstymo. Per apklausas paklausti, kodėl vienu metu tokia žmonių gausa dalyvavo vieno vaikino sumušime, jie dažniausiai atsakydavo: „Visi mušė, todėl ir aš mušiau. Kadangi p... buvo, užtat taip ir pasielgėme su juo. Niekas nenorėjo būti iš jų pirmas, duodantis parodymus. Bet tokiam atsiradus, ši byla pajudėjo iš mirties taško”, - pasakoja Darius Pliavga, Panevėžio rajono policijos komisariato viršininkas, mūsų susitikimo metu vilkintis tvarkinga policininko uniforma.
Prisiminęs šią didžiulio atgarsio pastaraisiais metais Panevėžyje sulaukusią žmogžudystę jis kalba susirūpinusia veido išraiška. Bet jis jau pernelyg nesistebi nuo gangsterių pasaulio karų, su kuriais pirmą kartą susipažino nepriklausomos Lietuvos pradžioje - 1995 metais. Prieš tapdamas komisariato viršininku jis nuolat dirbo kriminalinėje policijoje – kovos su organizuotu nusikalstamumu padaliniuose, iki 2009-ųjų vasario – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininku.
Jo kolega – Ramūnas Sarapas, Panevėžio apskrities policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro viršininkas sakė, kad šios žiauriai pasielgusios jaunuolių gaujos nariai aktyviai dalyvavo savo aukos persekiojime, kuris virto gaudynėmis, o galiausiai ir kruvina egzekucija.
„Su juo buvo susidorota dviem kontroliniais šūviais į galvą – kaip klasikiniame mafijos filme, - tęsia pasakojimą apie jaunąją miesto banditų kartą nuo 1999-ųjų policijoje dirbantis tvirto sudėjimo, griežtų veido bruožų kriminalistas, - Atskleidžiant ši nusikaltimą paaiškėjo, kad kažkur, kažkada anksčiau tarp neblaivaus jaunimo įvykęs konfliktas. Atrodo, kad keršyti nusprendę vaikinai mieste pamatė prieš tai vykusiose grumtynėse pastebėtą mašiną angliškais numeriais, ir daug negalvodami nusprendė „rimtai pasišnekučiuoti” su jos vairuotoju. Anksčiau Panevėžyje panašūs susidorojimai vykdavo koviniais „Makarov” tipo, o dabartiniais laikais – šratiniais pistoletais”.
Per kratas sulaikytųjų kompiuteriuose kriminalistai aptiko nemažai nuotraukų, kuriose smulkaus sudėjimo, vaikiškų veido bruožų grupuotės nariai pozuoja šiltai vienas kitą apsikabinę, iki pusės išsirengę, rankose laikydami ne tik pigaus alaus „bambalius”, bet ir įvairius šaunamuosius ginklus.
„Pažvelgus į jų gležną kūno sudėjimą, nepasakytum, kad jie mėgsta ginklus. Bet šios nuotraukos darytos tais metais, kai jie kaip grupuotės nariai tiktai formavosi. Gaujos narių amžiaus vidurkis – 22 metai”, - kalbėjo nusikalstamo susivienijimo nuotraukas kompiuterio ekrane demonstruojantis R. Sarapas, kurio išvaizda primena holivudiniuose filmuose matytus bebaimius policininkus. Anot D. Pliavgos, tokių jaunųjų gangsterių aprangos kodas – „tipiškas panevėžietiškas stilius: džinsai ir juoda striukė”. „Bet tai greičiau čeburėkai, o ne mafija”, - neslėpdamas ironijos apie šiuolakinius miesto banditus kalbėjo pašnekovas, - Dabartiniam generaliniam komisarui pristatėme kaip atrodo dabartinis nusikalstamumas. Rodėme ir šias fotografijas. Manyčiau, aprangos stilius faktiškai nesiskiria nuo 1992 metų. Tik pasikeitę kai kurie drabužių gamintojų ženklai, pavadinimai”.
Kalbant apie Tulpinius didžioji dalis vertingos informacijos suteikusių buvusių ir esamų pareigūnų pageidavo būti neįvardintais. Tad galima sakyti, kad D. Pliavga ir R. Sarapas – bene vieninteliai nepabūgę prisitatyti. Mano kalbinti panevėžiečiai pareigūnai negalėjo konkrečiai atsakyti, kiek šiuo metu Panevėžyje veikia naujų, verta pripažinti, žiauresnių organizuotų nusikaltėlių kartos atstovų. Tačiau pastebėję mano įtartiną žvilgsnį pašnekovai nuramina, kad daugelio jų veiklos faktai pakankamai greitai išaiškinami, grupuotės išsklaidomos. „Šis nužudymas įvykdytas beveik prieš trejus metus. Didžioji dauguma jame minimų asmenų paleisti, tačiau pagrindiniai šauliai vis dar suimti. Per tyrimą galima sakyti identifikavome gaujos struktūrą. Nustatyta, kad po metų taip buvo bandoma keršyti seniems skriaudikams”, - pasakoja R. Sarapas.
Anot jo, dažniausiai tokie išpuoliai prasideda tada, kai į Panevėžį atvažiuoja Pasvalio jaunimas lošti žaidimų automatais. „Panevėžiečiai sumuša atvykusį paslvalietį, o paskui tas sugrįžta su bendrais – keršija, atlupa savo užpuolikus. Pamenu, kažkada darėme reidą, iš mieste įtartinai besiblaškančių mašinų surinkome nemažai lazdų, metalinių strypų. Atsivežėme jas, išdėliojome policijos komisariato kabinete. Patikėkite, jie užėmė nemažą mūsų kabineto dalį. Vėliau, mes, jaunuolių klausėme: „Ką jūs ketinote veikti su tais strypais?” Šie mums atšaudavo: „Pareigūne, mes, tik statybomis užsiimame, vakare po darbo jau namo važiavome”. Tačiau manau, kad tą vakarą jie susiruošė į panašų žygį, kaip šis garsiai nuskambėjęs išpuolis prie bažnyčios. Atrodo, kad tą kartą mums pavyko išgelbėti kažkieno gyvybes”.
Kaip pasakojo šiuo metu Panevėžyje ir jo apylinkėse kriminalinius išpuolius stebintys pareigūnai D. Pliavga ir R. Sarapas, paskutiniais metais jaunųjų miesto organizuotų nusikaltėlių gaujų nesutarimai sprendžiami pagal tokį scenarijų: Sankryžoje sustoja automobilis. Maždaug per 10 – 15 sekundžių tarsi iš po žemės išdygsta jauni užpuolikai išsitraukia ginklus ar lazdas ir sudaužo automobilį, sumuša jame buvusius žmones, ir staigiai išsiskirsto.
„Mes atvažiuojame, mašina be langų, tačiau liudininkų irgi nėra. Nukentėjusieji galima sakyti išgelbėti tiktai greitai sureagavusių pareigūnų dėka. Tačiau jie atsisako duoti parodymų. Aptalžyti jaunuoliai mums pareiškia: „Aš jokių pretenzijų neturiu. Aš nieko nešnekėsiu”, - prisimena R. Sarapas.
Šis kriminalistas aiškina, kad dabartiniais laikais tokių kovinių jaunimo vienetų sumažėjo. Anot jo, 2011-ųjų pavasarį vykusio visuotinio gyventojų surašymo metu paaiškėjo, kad Panevėžys neteko apie 25 tūkstančių žmonių. Manoma, kad didžioji dauguma jų tikėdamiesi gardesnio kąsnio ir didesnių pinigų bei laisvės, ilgainiui emigravo iš Lietuvos.
„Tai prarastoji karta – daugelio tokių jaunuolių tėvai uždarbiauja Anglijoje. Savo namuose likę be dėmesio, šilumos, protingų patarimų pamažu jie išauga į jaunuosius gangterius. Tokių šeimų Panevėžyje yra daugybė”, - aiškino vienas buvęs aukštas Panevėžio kriminalinės policijos darbuotojas, šiuo metu vadovaujantis kitokiomis priemonėmis su mafijinėmis struktūromis kovojančiam padaliniui Vilniuje.
Tiesa, tuo pačiu gerokai sumažintos ir mieste tvarką prižiūrinčios policijos pajėgos. Liūdnai skamba, bet šiuo metu Panevėžyje dirba tiktai 20 kriminalistų. „Aš nesu iš tų, kurie tiktai vadovauja pavaldiniams ir vengia išeiti iš savo šiltų kabinetų. Pats dalyvauju ir sulaikymuose, ir modeliuose – imituojant narkotikų, prostitučių paslaugų pirkimus”, - atvirai kalbėjo R. Sarapas.
Galima paskaičiuoti, kad kiekvienam iš minėto skaičiaus kriminalinės policijos darbuotojų vidutiniškai tenka po 38 nusikalstamas veikas. „Kartą mums rašė kolegos iš užsienio, kad vienoje Prancūzijos pakrantėje jau beveik nebeliko motorinių valčių variklių. Paaiškėjo, kad per jas lyg viesulas praėjo aktyviai besidarbuojančių jaunųjų Pasvalio ilgapirščių gauja. Kai prancūzai savo akimis pamatė, kokio dydžio Pasvalio miestelis – jie liko pritrenkti”, - pastebėjo R. Sarapas.
Neapykanta policijai – dėvint uniformą
„Šiandien kai kurie net prie nusikaltėlių neprisilietę buvę pareigūnai viešojoje erdvėje gavę progą nemokamai pasireklamuoti mėgsta pasigyrti, kaip jie esą sėkmingai tada Lietuvėlę „valė“ nuo banditų. Tačiau jie patys asmeniškai neatskleidė nė vieno rezonansinio nusikaltimo, nesulaikė nė vieno „žuliko“. Juk galiausiai jie patys su aukščiausiais šalies valdžios atstovais skatino nebaudžiamumą mūsų valstybėje. Žmonės, kurie tada tiesiogiai dalyvavo aplinkiniams nematomuose karo frontuose su mafijos veikėjais, niekada nemėgo afišuotis. Kalbėsiu faktais – mano sodo namelis devintojo dešimtmečio pabaigoje ne kartą buvo sprogdintas, degintas. Mano kolega ilgai gydėsi sužalojimus nuo prie jo namų susprogusios bombos skeveldrų, jo žmona liko amžiams prikaustyta prie invalido vežimėlio ir savo kūne iki šiol nešioja sprogmens likučius. Štai kokie buvo laikai. Ir mes nė vienas iki šiol betarpiškai dalyvavę mafijos kare nemėgstame viešai komentuoti. Mes, puikiai suprantame, kokia tai neprognozuojama publika, ir koks iš jų pavojus tebesklinda ne tik patiems, bet ir artimiausiems žmonėms“, - taip aiškina vieną žiauriausių ir baisiausių laikotarpių Panevėžyje išgyvenęs, prieš kiek laiko į pensiją išėjęs kriminalistų padalinio komisaras, atsisakęs atskleisti savo tapatybę.
Ne vienerius metus jis su kolegomis kovojant prieš organizuotas banditų gaujas rėmėsi prielaida, kad pagrindiniai Panevėžio grupuočių lyderiai turi priedangą aukščiausiuose Lietuvos politikų ir teisėsaugininkų sluoksniuose. Kiekvienas įspūdingas ir aštrus šio žmogaus pasakojimo epizodas netiesiogiai leido susidaryti vaizdą apie bene labiausiai anuomet šalyje išsikerojusią korupciją - Panevėžio banditų ir jiems parsidavusių policijos pareigūnų bendrai užsuktos veiklos schemą.
Tačiau gerokai atviresni bei patikimesni man pasirodę D. Pliavga ir R. Sarapas taip pat tvirtina girdėję kalbas apie Tulpinių pažintys aukščiausiame tuometinės miesto teisėsaugos lygyje. „Bet mes buvome eiliniai darbininkai, tarp mūsų jie saviškių neturėjo. Jei pareigūnai atvykdavo į iškvietimą, pamatę, kad mušasi tie patys banditiškos aplinkos asmenys, jie numodavo ranka, ir nuvažiuodavo tolyn. Bet manau, kad taip jie elgdavosi ne dėl lojalumo, o vengiant karšto būdo banditėlių. Tilvyčio gatvėje anksčiau gyveno didžioji dalis Panevėžio policininkų, ir kažkada viename jo namų buvo susprogdinta laiptinė. Manau, kad tokie banditų veiksmai patvirtina, kad policijos šiame mieste niekas nemėgo, nes ji negailestingai traiškė nusikaltėlius”, - kalbėjo D. Pliavga.
Tulpių gatvės kvartalą kai kurie anuomet Panevėžyje banditus persekioję kriminalistai mėgdavo vadinti Tulpių šeimos klinika. Būtent iš šio miesto kvartalo susiformavo žiauriausiais nusikaltimais visoje šalyje pagarsėjusi nusikaltėlių šutvė.
Šiame mieste nuo seno jokia paslaptis, kad policininkų ir banditų vaikai lankė tuos pačius darželius, vidurines mokyklas, kai kada vakarodavo tose pačiose užeigose. „Tačiau yra skaudžių istorijų, kai policininkų, saugumiečių vaikus į savo nasrus sėkmingai įtraukdavo ir kriminalinis pasaulis”, - sako buvęs aukštas vietos pareigūnas, apibūdindamas jam gerai pažįstamą situaciją šiame Lietuvos mieste.
Nuo 1990-ųjų pradžios Panevėžį okupavo „plastmasiukų” bumas – miesto gyventojai tarsi apsėsti naktimis virdavo, degindavo plastmasę, iš kurios darydavo įvairius papuošalus, karolius, pakabukus, originalius indus ir juos milžiniškais kiekiais tuojau pat veždavo į plačiąją Rusiją. Tie, kurie aktyviai vertėsi šiuo bizniu, smarkiai pakylo finansiškai, gerokai pasigerino ne tik savo, bet ir artimųjų buitį, nusipirko apynaujas vakarietiškas mašinas, o svarbiausia - sulaukė pagarbos iš aplinkinių. Kartais ir iš banditų, bet ne visų.
Kai kurie apsukrūs panevėžio verslininkai nuolat spaudžiami reketininkų netrukus pasitraukė iš šio verslo arba paslaptingomis aplinkybėmis mirė. Pastaruosius mena daugybė namų vaiduoklių. Iki šiol šalia Panevėžio stovi nebaigtų statyti keturių aukštų nuosavų namų kvartalai.
Bet kaip man sakė Panevėžio tema šnekinti pareigūnai, Tulpinių gaujos nariai nebuvo iš tų, kuriems reikėjo milžiniškų dvarų, tvirtovių. Jie dažniausiai gyvendavo dviejų trijų kambarių, neretai ir nuomojamuose butuose. „Jų gūžtos išskirtine prabanga nežėrėjo. Kai juos aplankydavo badmečiai, jie net įsisukdavo į kolektyvinių sodų namelius. Nė vienas jų į savo gerovę nesistengė taip investuoti, kaip tarkime, kauniečių kriminaliniai veikėjai. Kažkuria prasme jie gyvenimą butuose rinkdavosi saugumo sumetimais. Taip siekiant išvengti į juos nukreiptų sprogdinimų, šaudymų”, - šio miesto gangsterių išskirtinumas ir bruožai juos stebėjusiems kriminalistams buvo žinomi seniai.
Garsusis M. Puzo romanas „Krikštatėvis” neaplenkė ir Tulpinių. Kai jie įsijautė į visagalius mafijos karalius, ėmėsi italų mafijos manierų. „Jie tik atsikeldavo ryte, vienas kitą bučiuodavo, apsikabindavo. Bet S. Gaidjurgis nors ir artimas jų žudymo dvasiai, tačiau negalėjo pakęsti tokio panevėžiečio elgesio. Ir dėl to labai niršdavo sakydamas: „P... tik taip gali elgtis”, - prisimena vienas prokuroras, kuriam teko nuodugniai studijuoti Tulpinių ir Gaidjurginių elgesio bruožus.
Garsioji Panevėžio gauja neapykantą policijai reiškė ganėtinai keistu elgesiu. Nežinia ar tyčiodamiesi iš teisėsaugos, ar siekdami sąmoningai suklaidinti nuolatinius persekiotojus, Tulpiniai Panevėžyje ėmė važinėtis „Volkswagen Vento” mašinomis tamsintais stiklais. Tokio modelio transporto priemonėmis dažniausiai naudojasi įvairias gaujas stebintys operatyvininkai.
Bet svarbiausia, kad kaskart susiruošiant į sudėtingus nusikaltimus Panevėžio gaujų atstovai persirengdavo policininkų uniformomis. „Nors jie labai neapkentė jėgos struktūrų, tačiau pareigūnų uniformą vilkdavosi noriai, - pasakojo vienas kitą papildydami R. Sarapas ir D. Pliavga, - Pagrindinį Panevėžio policijos komisariatą kadaise statė vieno iš Šmikinių gaujos įkūrėjų tėvas, kuris tada dirbo miesto statybininku. Buvo laikmetis, kai šitas policijos pastatas atrodė išties varganai. Pamenu, kadaise A. Vertelka ateina su tokiu ilgu, rudos spalvos kašmyriniu paltu ir sako: „Aš čia negaliu būti, nes įsitepsiu”. Koridoriuje tebestovi tuos laikus primenantys sulaužyti baldai, kėdės. Komisariate apsilankę nuo banditų nukentėję verslininkai neretai mums siūlydavo savo paslaugas. Jie norėjo padengti mūsų patalpų remonto darbus, nupirkti naujus baldus, kompiuterius. Tačiau šiaip ne taip valdžia sukrapštė trūkstamų finansų patalpų atnaujinimui, ir dabar mes jau panašėjame į tikrąsias policijos valdas”.
Kas Panevėžyje stipriausi?! Policija?!
Po nepriklausomybės atgavimo Panevėžyje buvo įvykdyta net per 30 užsakomųjų žmogžudysčių, kurios buvo susijusios su vietinėmis gaujomis – Šmikiniais, Psichiniais, Žemaitukais, Vyšniukais, Centro. Tačiau apie Tulpinius dar nebuvo didesnių kalbų.
„Kartą Psichiniai vienoje kavinėje užpuolė operatyvininką. Po to visi buvo jėga ištraukti iš tos pasilinksminimo vietos ir nuvežti į komisariatą. Patekę čia jie pareigūnų mėgdavo klausti: „Kas šiame mieste stipriausi – Tulpiniai, Psichiniai ar Žemaitukai?” Aš jiems atsakydavau: „Policija”, - prisimena buvęs aukštas Panevėžio kriminalistas. – Jei panašaus lygio autoritetą „nuleisdavome” į rūsį – toks mūsų veiksmas anuomet prilygdavo neregėto masto sensacijai ir apie tai buvo kalbama visoje apskrityje. Pripažįstu, kad tarp to laikmečio pareigūnų būta neryžtingumo. Jie dažniausiai privengdavo galingiausių miesto organizuotų nusikalstamų gaujų”.
Anot pašnekovo tomis dienomis pareigūnams nebuvo lengva atsispirti ir verslininkų vilionėms. „Kartą mūsiškiui policijos darbuotojui atėjo pasiguosti vienos užeigos savininkė. Ji pareiškė, kad jai reikalinga po darbo dirbančių policininkų apsauga. Šita moteriškė bandė įbrukti visai jo šeimai metinį abonementą skirtą apsilankymui pramogų, sporto klube. Kai jai buvo paaiškinta, kad tokia jos dovana – tai kyšis. Moteris nė trupučio nesutrikusi nustebusiu žvilgsniu atsakė, jog tokius abonementus yra gavę kone visų pagrindinių miesto policijos skyrių vadovai”. Sovietiniais metais V. Tuzovas – Psichas buvo legendinės Panevėžio „Ekrano” gamyklos įtakingo veikėjo sūnus. Vyriškis turėjo užtarėjų vietinėje miesto milicijoje, tačiau jie bandė surasti savų žmonių ir respublikinėje Vidaus reikalų ministerijoje, tačiau to jiems nepavyko padaryti.
„Tuometinė teisėsaugininkų valdžia galėjo netrukdoma ištirti visus Psicho įtakingus globėjus ir jų tarpusavio santykius, bet kažkodėl jiems nesigavo. Šis vyras atitiko savo pravarde – elgėsi kaip rimtų problemų turintis asmuo. Mūsų žiniomis, jis galėjo dirbti ir saugumo struktūroms, ir konkurentų gaujoms”, - taip V. Tuzovą prisiminė vienas buvęs panevėžietis, priklausęs kovos su organizuotu nusikalstamumu tarnybai. „Dar 1992 metais, panevėžiečiai, kaip sakoma, buvo tikrieji „atmarozkai”. Be skrupulų vieną ar kitą nušaudavo, ir tai jie darė nesidangstydami, pakankamai atvirai. Tuo laikotarpiu gerokai intelektualesni Vilniaus banditai mums sakė: „Panevėžyje jus tvarkos neįvesite, nes tenai nėra su kuo šnekėtis”. O kai nežinai sistemos sudėties, kovoti yra labai sunku”, - prisiminė buvęs vidaus reikalų ministras R. Vaitekunas.
1998-aisiais Panevėžyje kas mėnesį Panevėžio policininkai sulaukdavo apie 30 pareiškimų dėl turto prievartavimo atvejų. Tais laikais dažniausiai į policiją kreipdavosi džinsų gamintojai. Miesto reketininkai prašydavo 300 litų mėnesinio „mokesčio”. Jie tiesiai šviesiai savo aukoms sakydavo, kad kitą mėnesį neatvyks, bet prašydavo pasiimti jų gamybos džinsus. „Jie paprasčiausiai apsivilkdavo tuos džinsus ir išeidavo, - pasakojo D. Pliavga, - Reketą labai sunku įrodyti, tad tokiems nusikaltimams fiksuoti pradėjome naudoti specialią – vaizdo ir foto techniką. Panašu, kad visi šalies teismai po Panevėžio ir pradėjo reikalauti tokia technika surinktų nenuginčijamų reketininkų kaltės įrodymų. Prispausti tokių įkalčių banditai vėliau iškeliaudavo už grotų 5 – 6 metams”.
Keletą kartų į policiją kreipėsi ir viena miesto stomatologė, kuriai tapo didžiulė našta kasdienėmis virtusios jaunų, maždaug 18 metų vaikinų atakos, kurių metų jie reikalaudavo „susimokėti”. „Stomatologė aiškiai matė, kad jauni vyrai ir jiems dantys tikrai nebyra. Tad išgirdusi, kad reikia mokėti duoklę, sunkiai galėjo suprasti, ar tokiu būdu įmanoma sutvarkyti nesutarimus su banditais”, - prisimena D. Pliavga.
Kai 1999-aisiais R. Sarapas pradėjo dirbti Panevėžio policijoje – tas metas buvo visų miesto įvykių didžiausio kriminalo mieste laikotarpis. „Buvo pakankamai įtempta, sudėtinga situacija. Mes dirbome maksimaliomis pajėgomis. Tie nužudymai atsirasdavo iš niekur, nenuspėjamai, neprognozuojamai”, - tvirtino R. Sarapas.
Anot D. Pliavgos, tais metais grupuočių nariai ne tik žudynėmis aiškinosi tarpusavio santykius, bet ir iš butų vogė nupjautavamzdžius ginklus. „Buvo atvejų, kai žmonės tiesiog nušauti iš senovinių ginklų. Po tokio įvykio apžiūros nebelikdavo nei graižto, išvis nieko. Tokie variantai su ginklais buvo labai sudėtingi. O Tulpinių šleifas ne visada ir pasirodydavo. Nes tais laikais aršiai tarpusavyje nesutarė Šmikiniai su Psichiniais”, - kalbėjo D. Pliavga.
Tuo metu Panevėžyje aktyviai reiškėsi penkios grupuotės. Iš jų kelios neturėjo pavadinimų. Konfliktai dažniausiai kildavo dėl pavogtų automobilių. Kažkada dėl tokių aplinkybių aršiai kariavo Vyšniukai su Psichiniais. Būdavo nuvaromos mašinos, o jas sugrąžinę banditai tyčia jas padegdavo vienoje miesto degalinių. Pareigūnai džiaugiasi, kad po tokių banditų siautėjimų minėta degalinė neišlėkė į orą.
Per rimtesnių Panevėžio apylinkėse karaliavusių nusikalstamų grupuočių lyderių laidotuves šioje Lietuvos vietoje pasirodydavo ir kitų kriminalinių susivienijimų garsenybės. „Prieš keletą metų laidojant ilgus metus Biržų Karveliams priskirtą Artūrą Buivolą, mirusį itin keistomis aplinkybėmis Lukiškių kalėjime, Biržuose buvo surengtos jo laidotuvės. Čia dalyvavo ir Kauno elitui priskiriamas H. Daktaras. Tokius mafijos renginius stebėdavome iš toliau, stengdavomės kontroliuoti, ar neseks po to konfliktinės situacijos, kurios perauga į aršius ginkluotus susirėmimus”, - prisiminė Panevėžio pareigūnai.
Panevėžio teisėsaugai masinės banditų laidotuvės po vieno kruvino incident kaskart tampa dideliu galvos skausmu. Kas tada nutiko? 1994-ųjų rugsėjo 21-ąją vyko Karvelių lyderio Sigito Bareikos – Cibės laidotuvės. Šioms pakasynoms pasibaigus nutiko tai, kas yra vaizduojama tik filmuose apie mafiją. Regis, taip ciniškai ir žiauriai veikusių žudikų Lietuvos kriminalinėje istorijoje po to daugiau nepasitaikė.
Tą dieną Tulpinių seniai Pasvalio rajone, kelyje iš Biržų į Panevėžį surengė pasalą baltos spalvos „Mazda” automobiliu skubantiems keliems gaujos jaunimo padalinio atstovams – Virginijui Marščionkai ir Gintautui Maskoliūnui. Su jais kartu važiavo dar du vyrai, kaip manoma, jų apsauginiai. Pravažiavus jiems, automobilis buvo pasivytas ir lenkiant jį iš galingų automatinių ginklų „Kalašnikov” ir „Winchester” buvo paleista daugybė šūvių. Iš „Kalašnikov” iššauta visa apkaba šovinių.
Po šūvių serijos „Mazda” nuvažiavo nuo kelio ir trenkėsi į medį. Tada į tris šiuo automobiliu vykusius vyriškius paleisti kontroliniai šūviai. Tik vienas iš keturių išgyveno. Manoma, kad atsikratyti jaunųjų Tulpinių nutarta dėl to, kad V. Baltušis įtarė, jog šie naikina saviškius. „Aukos buvo nužudytos taip, kad neturėjo jokios galimybės išlikti gyvos. Vienam iš trijulės kulka buvo paleista iš nugaros ir įstrigo kaukolėje”, - prisiminė Panevėžio pareigūnai.
D. Pliavga ir R. Sarapas pasakojo, kad juodų „darbų” pasiskirstymas Tulpinių gaujoje visada būdavo griežtas. Savi tris keturi žmonės vykdydavo kraupius nusikaltimus, o kiti nariai apie tai nieko nežinodavę. Konspiracija jų gretose buvo smarkiai išvystyta. Baimindamiesi, kad kita grupuotė gali atrasti pagrobtus daiktus, jie vengdavo panašiomis temomis plačiau šnekėti.
„Kai tais laikais Panevėžyje kildavo didesni tarpusavio gaujų nesutarimai Tulpiniai, mūsų žiniomis, slapčia išvažiuodavo į kuklią sodybą Anykščiuose, tenai praleisdavo keletą savaičių. Sugrįžę vaikščiodavę po miestą lyg niekur nieko ir aplinkinių klausinėdavę: „O kaip neramu Panevėžyje. Kas čia dėjosi?” Jie buvo „atmušę” metodiką, kad kažką negero darant geriausia išvis pasitraukti iš miesto. Tarp jų slėptuvėse aptiktų ginklų buvo surasta nemažai profesionalų panaudotų šaunamųjų ginklų. Auksarankiai jiems darydavo duslintuvus. Manoma, kad keletą automatų grupuotės vyrai įsigijo ir iš buvusios sovietų kariuomenės arsenalų”, - kalbėjo D. Pliavga.
Kito mano pašnekovo teigimu, Tulpinių gaujos moterys buvo labai atsidavusios savo vyrams. Supykusios jos įžūliai spardydavo banditų nusikaltimus tiriančių pareigūnų kabinetų duris, jėga verždavosi šnekėti su jų vyriškius sulaikiusiais kriminalistais.
„V. Baltušis buvo patrauklus ir garsėjo išskirtine trauka tarp dailiosios lyties atstovių. Viena moteris pasižymėjo nepaaiškinama ištikimybe jam. Nors tulpinis ją žiauriai mušdavo, niekindavo prie vieno pagrindinių miesto tiltų kone aplinkinių akivaizdoje, bet ši jo stengėsi vis nepaleisti. Buvo atvejų, kai vakarais jis lėbaudavo pirtyse net su trimis svetimomis merginomis iškart, tačiau tokias jo linksmybes pertraukdavo netikėtai apsireiškusi ta vienintelė jį be proto stipriai mylinti moteriškė. Po to ji jėga savo dievaitį bandydavo išgabenti į namus”, - pasakojo gerai žinomas Panevėžio kriminalinės policijos pareigūnas.
