Vienas iš lietuviškos estrados korifėjų kompozitorius Mikalojus Novikas netrukus švęs 70-metį. Po Lietuvą mestas jubiliejui skirtų koncertų desantas, kuriame skamba kelių kartų pamėgtos dainos: melodingos, lengvai įsimenamos, o svarbiausia... lietuviškos. Kompozitorius yra parašęs per 500 dainų. Jis sielojasi, kad dabar įvairiuose konkursuose atlikėjai dainuoja lyg ir mūsiškių sukurtas dainas, bet jose lietuviškumo nelikę nė kvapo. „O koks buvo „Vilniaus bokštų” konkursas! Nors ir sovietmečiu rengtas, bet jame net užsieniečiai dainuodavo lietuviškai”, - tarp kita ko prisimena maestro.
Muzika iki ryto
Kompozitoriaus namuose sostinės Antakalnio rajono pakraštyje nuolat skamba muzika. Mat ir pats M.Novikas mėgsta pasiklausyti į senas vinilines plokšteles įrašytų dainų, o žmona Irena, taip pat muzikė, namuose priima mokinius, tarp kurių ne tik vaikai, bet ir panūdę dainuoti suaugusieji. „Muzika pas mus skamba nuo ryto iki nakties, o per šeimos šventes ar kai draugai ateina „čierką padaryti”, dainuojame iki ryto. Gerai, kad turime gerus ir supratingus kaimynus, kurie nesibara”, - šypsosi šeimininkas ir priduria, kad iš dešimties jo sukurtų dainų devynios yra linksmos. „Nė vienos iš jų neatsisakyčiau. Juk kartais ir atžalos nepateisina tėvų lūkesčių, bet jos vis dėlto savos, iš tavo kūno, kraujo ir širdies”, - tikina maestro.
Erdviame trijų kambarių bute dabar Novikai gyvena dviese, jeigu neskaitysime nukaršusios kalaitės, vardu Špirka. Užaugę vaikai susisuko savas gūžtas. Muzikų Novikų dinastiją tęsia sūnus Artūras, pasukęs džiazo atlikėjo ir pedagogo keliu, anūkai. Dukra Ingrida, nors ir mokėsi muzikos, pasirinko darbą turizmo srityje. Mat kelionių aistra visa šeimyna užsikrėtusi seniai.
Šeimininkas vaišina kava. Ir ne bet kokia, o su gvazdikėliais, cinamonu, kvapiaisiais pipirais ir žiupsneliu druskos. Cukraus dedu pagal savo skonį. „Novikas ir kavą kuria kaip muziką”, - čia žmonos komplimentas vyrui. - O dėl tos „čierkos” su draugais, tai vyras juokauja. Kur gi jam, patyrusiam du insultus? Pasėdi, padainuoja, prisiminimais bei įspūdžiais pasidalija, anekdotus prisimena. Jis gi linksmų plaučių žmogus. Jo ir gyvenimo moto yra dalinti šypsenas kitiems. Tuo jis mane ir sužavėjo”.
Muzikas, gurkšnodamas kavą, negaili šiltų žodžių ir metais už jį jaunesnei antrajai pusei. „Jei ne Irena, iš ligų būčiau sunkiai išsikapstęs. Matote, ji sukasi kaip vijurkas, nors neseniai patyrė kelias operacijas. Esu iš tų vyrų, kurie yra savo darbo ir pomėgių vergai, bet vinies į sieną įkalti nemoka. O ji viską moka: ir lygintuvą pataiso, kai sugenda, ir kompiuteryje geriau susivokia, ir valgį gardžiai ruošia. Mums viskas gerai, esame optimistai, gyvename gražioje vietoje, čia pat pušynai. Tik už šį butą, kurį kone prieš keturiasdešimt metų pasistatėme, dabar labai daug moku. O pensijos juk sumažintos. Teks, kaip ir kitiems pensininkams, susiveržti diržus”, - pasiguodžia pašnekovas.
Jų pažinties ir meilės istorija taip pat įdomi. „Man Irena ne iš karto krito į akį. Pirmiausia ją suviliojo mano draugas, o aš - jos draugę. Paskui abu apsikeitėme merginomis. Esu dėkingas likimui už tokią išdaigą”, - guviai kalba maestro. O toji lemtinga vieta, kurioje jiedu susipažino, tai Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykla.
Nupiešta klaviatūra
Pašnekovas juokauja, kad toji mokykla galėtų vadintis ir Novikų vardu. Pasirodo, kad ten nuo 1940 metų mokėsi ir jo tėvas. „Kai aš dirbau J.Tallat-Kelpšos mokyklos direktoriumi, radau archyve egzaminų protokolą. Jame pirmas buvo įrašytas kompozitoriaus Teisučio Makačino tėvas Antanas, o antras mano tėvas - Leontijus Novikas, kuris buvo muzikos mokytojas ir choro dirigentas”. Pats Mikalojus įstojo į šią aukštesniąją muzikos mokyklą 1954 metais. Kitaip ir negalėjo būti, nes tėvas iš pat mažens sūnų skatino muzikuoti. O vaikis, pasirodo, turėjo ne tik gerą klausą, bet ir lakią fantaziją. Jo galvoje nuolat sukosi visokios lyg ir girdėtos, lyg ir ne melodijos. Tik štai mažame miestelyje kukliai gyvenanti šeima pianino neturėjo. Būsimasis kompozitorius pats ant stalo nusipiešė juodą baltą klaviatūrą ir taip““mokėsi groti”. Svajojo tapti pianistu, bet, deja, per stojamuosius komisijai nepakako grojimo „ant stalo”, tad priėmė jį į muzikos teorijos ir kompozicijos klasę. „Taip pradėjau kurti muziką. Iš pradžių nuo mažų muzikinių pjesių, paskui ėmiausi vis didesnių, o kai tęsiau mokslus tuometinėje Konservatorijoje, maniau, kad tapsiu simfonijų kūrėju. O likimas man “pametėjo” lengvąjį žanrą”. Niekas nesitikėjo, kad kompozitoriaus Antano Račiūno mokinys pasuks į lengvosios muzikos lankas.
Vaikščiojanti enciklopedija
Tie, kurie M.Noviką pažįsta seniai ar su juo yra bent sykį bendravę, gali paliudyti, kad jis - “vaikščiojanti enciklopedija”. Maestro domisi daug kuo. Spintų lentynose keliomis eilėmis sugulusios gausybė knygų, plokštelių, albumų, kuriuose sukaupta didžiulės pašto ženklų, atvirukų su miestų vaizdais ir peizažais kolekcijos. Beje, kompozitorius vienas pirmųjų, kuris įkūrė jau keli dešimtmečiai ant Tauro kalno besirenkančių kolekcininkų klubą. Jis žino ne tik visas muzikinio ir dailės pasaulio naujienas, domisi istorija, bet ir nuo pat jaunystės yra nepailstantis keliautojas. Kelionės ir pašto ženklai, kurių jis ieško kone po visą pasaulį, paakino savarankiškai išmokti anglų, lenkų ir kai kurias kitas užsienio kalbas.
Nenustebkite muziko pavardę atradę interneto svetainėje „Mainau.lt”. Kolekcininkas savo rinkinius gali tobulinti iki begalybės. Žmona jau seniai susitaikė su vyro pomėgiu ir nebeburba kaip jaunystėje, kad spintose nebėra vietos indams ir kitokiems daikčiukams. Maestro apgailestauja, kad nei vaikai, nei anūkai jo aistros filatelijai ir filokartijai bei sukauptoms knygoms nepaveldėjo, nes atsirado didelis konkurentas - kompiuteris. Ir nieko čia nepadarysi. Pasiūlau kada nors visą tą lobį perleisti kokiam nors muziejui. Muzikas tik numoja ranka: „Filatelijos ar kolekcininkų muziejaus nėra, o kituose, manau, dūlės visa tai archyvuose”.
Apie šlamštą ir perliukus
Pasak M.Noviko, televizijose per daug yra visokių muzikinių šou, nes ten skamba visokio niekalo, o ir muzikinės kultūros ne tiek ir daug. „Man labiausiai patinka „Triumfo arka”. Ten stiprūs ir dalyviai, ir teisėjai. Ten atsiranda tikrų muzikos perliukų. Vien Edmundas Seilius ir Liudas Mikalauskas ko verti. Džiaugiausi, kad pastarąjį sykį laurus nuskynė Ona Kolobovaitė. Visada žiūriu chorų varžytuves. Tiesa, pirmosios labiau patiko. Man tik nepatinka visų tų muzikinių televizijos konkursų balsavimas. Na, žiūrėkit, už jokį nuvažiavusį į lankas ir net nepažįstantį natų atlikėją skambučiais balsuoja visas miestelis ar rajonas, o tikri talentai lieka už borto”, - sako maestro.
Smarkiau plaka širdis
Jam smagiausia, kai eina Vilniaus gatvėmis ir išgirsta pro kurį nors langą kažkieno traukiamą pažįstamą dainą. „O! Juk tai mano daina”, - ir širdis smarkiau suplaka. Maestro - puikus pedagogas, daugiau kaip dvidešimt metų dėstęs kompoziciją ir muzikos teoriją Vilniaus kultūros bei J.Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokyklose ir keliolika metų pastarosiose ėjęs direktoriaus pareigas. Tad 70-mečiui skirtame koncertiniame ture po Lietuvą dainuoja nemažai jo mokinių, tarp kurių ir sūnaus Artūro vadovaujama grupė „Jazz Island”, trio „Duok penkis”, kuriame dainuoja ir anūkas Paulius.
M.Noviko dainų paletė
Pirmoji išpopuliarėjusi M.Noviko estradinė daina „Parašyk man paprastą laišką” (Vlado Mozuriūno žodžiai) buvo parašyta, kai jis mokėsi antrame kurse. Populiariausios dainos: „Žalioj stotelėje”, „Gera“, „Putinai”, „Šypsena lange”, „Dzūkija” ir kt.
Kompozitorius pirmasis Lietuvoje pradėjo naudoti bosanovos ritmą. Dauguma jo dainų parašyta naudojant rumbos, tango, svingo ir džiazo elementus.
Daugybė dainų parašytos chorams, kūrinių „Lietuvos”, „Armonikos”, vokaliniams ansambliams, muzikos kaimo kapeloms ir kt.
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ
