Seimo kanceliarijoje įregistravau parlamento nutarimo pataisas, siūlydamas, atsižvelgiant į ekonominę krizę, nepratęsti karinių vienetų, sudarytų iš karių ir karinėms pajėgoms priskirtų civilių tarnautojų, dalyvavimo tarptautinėse operacijose Balkanų, Centrinės ir Pietų Azijos, Pietų Kaukazo bei Persijos įlankos regionuose.
Prieš tai susipažinau su Vyriausybei pateikiamu socialiniu paketu, kuris numato pensijų mažinimą visiems pensininkams, vaikus auginančioms motinoms ir kt.
Taigi, atkreipdamas dėmesį į karinių vienetų klausimą, norėčiau pacituoti buvusio JAV prezidento Ronaldo Reagano specialaus padėjėjo Dougo Bandow mintis, pareikštas leidinyje „DIY Defense“:
„Vidurio ir rytų Europos valstybėms reikėtų užsiimti ne ekspedicinių karinių pajėgų rengimu dalyvavimui toli nuo jų teritorijų vykstančiuose konfliktuose, bet teritorinės gynybos (pavyzdžiui, partizaninio karo) planavimu.“
Nemanau, kad Lietuva turi visiškai kratytis euroatlantinio solidarumo, tačiau siūlau vis dėlto būti realistais. Daugelis ekspertų pabrėžia, kad net Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios yra NATO lyderės ir pagrindinės veiksmų Irake, Afganistane bei Balkanuose veikėjos, atsižvelgdamos į ekonomines realijas, riboja savo karinius planus pasaulyje. Savo sumanymą – kurti priešraketinės gynybos skydą Čekijoje ir Lenkijoje – jos taip pat peržiūrėjo. Lietuvai nederėtų įsivaizduoti, kad ji gali finansuoti Amerikos geopolitiką. Nyderlandų karalystės parlamentas taip pat ką tik balsavo už karių išvedimą. Apsimesti labai galingais ir prisiimti nerealius pažadus – nesąžininga ir sąjungininkų, ir nepriteklių kenčiančių savo piliečių atžvilgiu.
Mano minėtas JAV ekspertas teigia, kad valstybės tarptautinėje arenoje žiūrima, pirmiausiai, savų interesų. Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybėms, jo nuomone, laikas atsitokėti ir nustoti gyventi iliuzija, kad tolima, didelė ir savanaudiška galybė gali pasirūpinti jų saugumu.
Belieka sutikti su mintimi, kad nedidelių valstybių nacionalinio saugumo užtikrinimas – yra ir jų pačių reikalas. Taip visada buvo ir bus, kokį teorinį saugumą bežadėtų kolektyvinės gynybos sistemos.
Krašto apsaugos ministrė viešai skundžiasi neturinti už ką samdyti į kariuomenę eilinių, o didelė dalis ribotų Lietuvos resursų, kurie galėtų būti panaudoti šalies karinių pajėgų vystymui, švaistomi saugumo užtikrinimui, pvz., Afganistano Goro provincijoje.
Verta pastebėti, kad pastaruoju metu užsienio viešojoje informacinėje erdvėje vis dažniau kalbama apie tikėtiną Vakarų (NATO) misijos Afganistane fiasko.
Tokia šios misijos baigtis reikštų, kad Lietuva šimtus milijonų litų iš tiesų paleido vėjais.
Pritariu NATO šalių solidarumui, bet pasigendu blaivaus požiūrio į situaciją. Ar ne laikas ramiai apsvarstyti – kuo, kiek, kur ir kada galime prisidėti? Sodinti ir saugoti ąžuoliukų parkus Afganistano dykvietėse – gal ir efektinga, bet kolektyviniam saugumui tai nei kiek nepadeda. Tikri sąjungininkai privalės suprasti, kad brangiai kainuojančio „vestuvių generolų“ statuso atsisakanti Lietuva padarė – ir ateityje padarys – daug gero bendram reikalui, jei dabar išspręs savo vidaus problemas. Ekonominės krizės metu, kai žmonės nesuduria galo su galu, tęsti brangius ir abejotinos vertės karinius projektus tolimose šalyse reiškia toliau erzinti žmones. Populiarumo euroatlantinėms vertybėms tai neprideda.
Seimo narys, Darbo partijos frakcijos atstovas Mečislovas Zasčiurinskas
