Idėjos apie geresnės valdžios paieškas Lietuvoje visada sulaukia gyvo susidomėjimo. Nesvarbu ar tai – referendumu skelbiami pirmalaikiai Seimo rinkimai, ar Vyriausybė be Seimo narių, ar vietos savivalda – su tiesiogiai renkamais merais.
Jeigu minėtos pirmosios dvi „naujovės“ apskritai nevertos gilesnių svarstymų dėl jų mokslinio ir lyginamojo (Europos, pasaulio valstybių konstitucinių santvarkų kontekste) pagrindimo stokos, tai tiesiogiai renkamų merų idėja iš tiesų verta platesnių diskusijų.
Pradėkime nuo to, jog tiesiogiai renkamo mero institucija realiai gyvuoja daugelio šalių praktikoje. Vienose jų tiesiogiai renkami visi merai (Lenkija, Vokietija), kitose – dalis (Jungtinė Karalystė, JAV, Kanada). Antroji grupė yra pažangi tuo, jog merų rinkimo būdas priklauso nuo pačios vietos bendruomenės pasirinkimo (peticija, vietos referendumas). Pačiai savivaldybės bendruomenei taip pat yra leidžiama nustatyti mero ir kitų savivaldos institucijų galias.
Taigi, mero institucijos formavimo klausimas ne toks paprastas kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Eilėje valstybių jis siejamas su esminiu savivaldos laisvės principu ir suvokiamas kaip pačių vietos žmonių apsisprendimo reikalas. Būtent toks mero institucijos modeliavimas man kaip piliečiui ir politikui būtų priimtiniausias.
Deja Lietuvoje šis klausimas taip „giliai“ nesvarstomas. Nuskambėjo kažkur iš aukštųjų valdžios mūrų šūkis „Merus rinksim tiesiogiai nedelsiant!” ir problema, kuri kitose šalyse sprendžiama dešimtmečiais, regis nugalėta iš karto.
Kartu prasismelkė ir nykus sovietizmo principas, vidinius savivaldos klausimus sprendžiant ne laisva vietos bendruomenių, o neklystančios centrinės valdžios gelžbetonine valia. Atrodo, jog bet kokius vietos bendruomenių savivaldos ir savimonės daigus valdžia kas kart uoliai nukapoja su kauptuku iš ideologinės serijos „Apie viską pagalvota“.
Tarkime, jog mes vakarietiškų vietos savivaldos organizavimo būdų kol kas nenusipelnėm. Jog kol kas mus tenkintų, pavyzdžiui, unifikuota kaimyninės Lenkijos tiesiogiai renkamų merų sistema. Tada kyla bent trys tokios reformos klausimai: mero įgaliojimų turinys, nepolitinių organizacijų dalyvavimas rinkimuose ir reformos laikas.
Tiesioginių rinkimų būdas savaime reikalauja didesnių mero institucijos įgaliojimų. Kitu atveju, tiesioginių rinkimų kaina bus brangesnė už jais renkamo politiko vertę. Vadinasi būtina labai atsakingai peržiūrėti mero, savivaldybės tarybos, administracijos direktoriaus sąveiką ir galbūt netgi panaikinti administracijos direktoriaus postą, jei meras taptų vykdomosios valdžios viršūne.
Tačiau neužmirškime jog mero įgaliojimų visumą reikia dėlioti ne tik pagal esamas, tačiau ir būsimas vietos savivaldos galias, kurios neišvengiamai keisis iki galo įgyvendinus apskričių reformą. Minėta aplinkybė verčia pabrėžti, jog valstybės sunkmečio sąlygomis užsimojame vykdyti dvi didžiules administracines pertvarkas drauge. Abejotina ar toks sumanymas atitinka mūsų išgales.
Tiesioginių mero rinkimų karštligė užgožia ir daug svarbesnį klausimą dėl nepolitinių organizacijų dalyvavimo savivaldos rinkimuose. Nors Konstitucinis teismas aiškiai pasisakė dėl nepartinių kandidatų teisės dalyvauti savivaldos rinkimuose dar prieš 3 metus, šis klausimas kol kas neišspręstas.
Seimui privalomai įgyvendinant nepolitinių organizacijų teisę į savivaldos rinkimus, galima tik spėlioti, kaip ši naujovė pakeis rinkimų tvarką ir pačių savivaldybių tarybų veiklą, ypač jei jų sudėtyse nepartinių narių bus daugiau nei partinių. O jei šalia tokios tarybos dar atsiras savarankiška mero institucija, eilėje savivaldybių gali kilti sudėtingos vietos valdžių bendradarbiavimo problemos.
Palaikydamas Konstitucinio teismo išaiškinimą, manyčiau jog šiuo metu Seimas turėtų susitelkti būtent į savivaldybių tarybų rinkimų aspektus ir toliaregiškai įvertinti galimus partinių/nepartinių tarybų narių bendros veiklos trikdžius.
Apibendrinant argumentus, peršasi nuomonė, jog tiesiogiai renkamo mero idėjai dar ne laikas. Įgyvendinę ją skubotai ar vedini politinio populizmo, vietos savivaldai menkai padėsime, o gera idėja bus pernelyg anksti nusivilta.
Mantas Varaška yra Krikščionių partijos frakcijos narys