Nors praėjo vos savaitėlė, Lietuvos spaudoje jau pasirodė dešimtys nuomonių dėl šios bylos sprendimo pasekmių ir dešimtys siūlymų keisti Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Neminėsiu originaliausių asmeninių politologų ar teisininkų pareiškimų, kurie veikiausiai gimė jų autoriams net neperskaičius viso Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo ir teisėjų atskirųjų nuomonių tekstų. Ieškant tiesos, šioje apžvalgoje pakomentuosiu dvi nuomones, išsakytas ne bet kokių veikėjų, o svarbiausių teisinių institucijų – teisingumo ministro ir Konstitucinio teismo.
R. Šimašius pareiškė, jog tik dabar išryškėjo Konstitucijos ir Europos Žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių konvencijos nuostatų neatitiktis dėl priesaikos teisinės reikšmės. Toks teisingumo ministro pareiškimas būtų sensacingas, jei Konstitucinis teismas prieš daugiau nei 15 metų nebūtų konkrečiai ir abstrakčiai konstatavęs, jog šie 2 dokumentai vienas kitam neprieštarauja. Skirtingai nei teigia p. R. Šimašius, santykis tarp Konstitucijos ir minėtos Konvencijos yra nubrėžtas labai aiškiai ir labai seniai.
Minėtos teisingumo ministro „įžvalgos“ yra atleistinos. Šis žmogus nėra konstitucinės teisės specialistas, o ir bendruosiuose teisės, ministerijos valdymo klausimuose jam ne visada pavyksta „suvesti galus“. Tačiau kur kas reikliau R. Pakso bylos atžvilgiu vertintinas vakarykštis Konstitucinio Teismo pareiškimas.
Konstitucinis Teismas pasakė 2 ypač svarbius dalykus. Pirma – jog po EŽTT sprendimo dėl R. Pakso atsirado nesuderinamumas tarp Konstitucijos ir Konvencijos. Antra – jog šiam nesuderinamumui spręsti yra būtina keisti Konstituciją. Ar šios Konstitucinio teismo nuostatos yra pagrįstos ir motyvuotos?
Ar Konstitucija ir Konvencija – nesuderinamos?
Pirmiausiai Konstitucinio Teismo pareiškimo autoriams primintina, jog EŽTT sprendimas nekeičia ir nepapildo Konvencijos nuostatų esmės. Kitaip tariant, tai, ką EŽTT R. Pakso bylos atveju pareiškė prieš savaitę, Konvencijoje glūdėjo jau dešimtis metų. Mėginimas ieškoti „naujų Konvencijos kampų“ Konstituciniam Teismui nedaro garbės ir netgi yra pavojingas. Taip leidžiama abejoti ir kitų Konvencijos bei Konstitucijos nuostatų atitiktimi.
Konstituciniam Teismui taip pat primintina, jog garsiuosiuose 2004 m. kovo ir balandžio sprendimuose dėl R.Pakso apkaltos ir jo teisės užimti kitas pareigas prisiekiant, Konstitucinis Teismas nei karto nesirėmė Konvencijos nuostatomis. Jeigu 2004 m. ir galėjo atsirasti Konstitucijos ir Konvencijos nesuderinamumas, tai nebent dėl pačios Konstitucinio Teismo doktrinos, kuri, deja, tuo metu Konvencijos nuostatų neįvertino.
Drauge liko nepaliestos ir dešimčių ES, kitų šalių konstitucinės nuostatos dėl priesaikos esmės. Gaila, tačiau būtent dėl to ne Konstitucinis Teismas 2004 m., o Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. nustatė (62; 97; 106 p.), jog Lietuvos teisinės nuostatos dėl priesaikos sulaužymo padarinių viršija visų kitų šalių nustatytus apribojimus kaltajam asmeniui.
Šis ypač svarbus faktas gali būti paaiškintas dvejopai. Arba Konstitucinis Teismas tuo metu net neabejojo, jog Konstitucija ir Konvencija šiuo (ir kitais) klausimais visiškai sutampa, arba Konstitucinis Teismas priesaikos klausimą R. Pakso byloje išnagrinėjo paviršutiniškai ir klaidingai. Drįsčiau manyti, jog arčiau tiesos yra antroji prielaida. Ją patvirtina skubus ir keistas Konstitucinio Teismo siūlymas keisti Konstituciją.
Ar Konstitucijos keitimas yra būtinas?
Paprastai Konstitucinis Teismas yra paskutinysis, pritariantis įvairioms Konstitucijos pataisomis. Teismo užduotis yra ginti Konstitucijos nuostatų stabilumą jas aiškinant „gyvosios teisės“ ir kitais metodais. Kodėl šį kartą Konstitucinis Teismas taip skuba, netgi nelaukdamas R.Šimašiaus žadėtų „ekspertų“ nuomonių?
Galbūt todėl, jog toks „šiandien paaiškėjusiu nesuderinamumu“ pagrįstas siūlymas taisyti Konstituciją, kai kam leidžia išvengti negarbės ir atsakomybės dėl 2004 m. R. Pakso atžvilgiu priimtų sprendimų. Deja, jis neleidžia paslėpti ryškių Konstitucinio Teismo doktrinos ir jau istorija tapusių teisinių įvykių tarpusavio prieštaravimų.
Nesidominčiam piliečiui ar užsieniečiui galbūt ir įpirštume mintį, neva tik šiandien sužinota apie Konstitucijos ir Konvencijos prieštaravimus dėl priesaikos reikšmės. Tačiau tokia logika neįtikinsi žmonių, žinančių, jog Konstitucinis Teismas atsakymus į šį klausimą galėjo rasti mažiausiai 3 kartus: 1995 m. komentuodamas Konstitucijos ir Konvencijos atitiktį prieš ją ratifikuojant Seimui, 2004 m. kovą ir balandį – sprendžiant R. Pakso bylą ir su ja susijusias Prezidento įstatymo nuostatas.
Nesu (ir ko gero nebūsiu) R. Pakso gerbėjas. Tačiau šiuo atveju Konstitucinio Teismo ir kai kurių politikų skuba visą kaltę suversti Konstitucijai yra negarbinga ir neatsakinga. Pats EŽTT, pasisakydamas dėl R. Pakso klausimo, nurodė, jog ydingas draudimas glūdi ne Konstitucijoje, o konkrečiame įstatyme (išvadų 5 p.). Esant Konstitucijos ir Konvencijos prieštaravimui, EŽTT šio fakto nebūtų nutylėjęs.
Todėl, užuot ieškojus pasiteisinimų Konstitucijos lankose, Seimui, Konstituciniam Teismui ir kitiems reikėtų pripažinti savo klaidas ir jas ištaisyti. Tobulinant įstatymus (ne Konstituciją) taip pat derėtų prisiminti, jog aukščiausia valstybės valdžia yra Tauta. Jos laisva valia išrinkti arba neišrinkti konkrečius asmenis į konkrečias pareigas negali būti apribota.
