Daugiau nei pusmetį trukusio apkaltos proceso baigtyje beveik neliko nežinomųjų. Po Konstitucinio teismo išvados, Seimo narių Lino Karaliaus bei Aleksandro Sacharuko veiksmų atžvilgiu pareikštas griežtas konstitucinis įvertinimas.
Žinomą teisinės atsakomybės konfūzą artėjant Seimo narių apkaltos balsavimams prisimenu neveltui. Seimui šią savaitę tarp žodžių „bausti negalima pasigailėti“ beliko padėti kablelį. Tačiau, nepaisant vienareikšmiškos Konstitucinio teismo išvados, tvirtai pasakyti - kurioje vietoje po balsavimo tas kablelis atsidurs - pakankamai sudėtinga.
Jeigu pasikliautume viešais partijų ar Seimo frakcijų lyderių pasisakymais, dvejoti lyg ir neturėtume. Beveik sutartinai skelbiama, jog apkalta yra vienintelė galimybė Seimui „apsivalyti“, pagaliau pakylant iš nepriklausomai nuo metų laikų „žiemiško“ visuomenės pasitikėjimo reitingo.
Šiose viešose kalbose vėl paviršutiniškai siekiama patikti Tautai. Tuo labiau, jog po Konstitucinio teismo sprendimo lyg ir nėra galimybės kalbėti kitaip. Tačiau pačių 141 „teisėjų“ tarpe sklando daugybė abejonių. Juos galima skirstyti į politiškai ir teisiškai neapsisprendusius.
Pirmieji yra tie, kurie kažkada patys taip pat ar net įžūliau pažeidinėjo Konstituciją balsuodami už kitus ar praleidinėję Seimo posėdžius be pateisinamos priežasties. Tokių parlamentarų šiame Seime yra per 40. Juos Konstitucinio teismo sprendimas ypač baugina, kadangi gali bet kada būti vėl pritaikytas. Net ir labiausiai trokštantys tikėti savo nekaltybe suvokia, jog konstitucinė atsakomybė senaties neturi.
Antrieji abejoja ne dėl savęs, o dėl paties sprendimo esmės ir jo pasekmių. Priklausydamas pastariesiems, atvirai prisipažįstu, jog nesu apsisprendęs. Yra daug įvairių motyvų, kurie tarpusavyje prieštarauja. Taip yra neatsitiktinai, kadangi pati šių Seimo narių apkaltos iniciatyva ir eiga turėjo politinį atspalvį.
Nesutinkančių paklausiu – kodėl dešimtmečius toleruotos Seimo narių nuodėmės aikštėn iškeltos būtent dabar? Kodėl būtent opozicijos atstovams? Kodėl teisiame politikos naujokus, tokios pat beržinės košės pirmiau neįkrėtę taip pat pasižymėjusiems Seimo senbuviams? Kodėl apkaltą svarstome artėjant mokesčių ir valstybės biudžeto svarstymams, kai Seimo dauguma realiai virtusi mažuma?
Teisė, tuo labiau konstitucinė, negali tapti priemone sprendžiant pavienes politines problemas arba konkrečių politikų likimus. Seimo nariai platesnio pasirinkimo galimybes, išsprendžiant posėdžių nelankymo ar nesąžiningo balsavimo opas, turėjo tik iki Konstitucinio teismo pasisakymų. Tiesa, tik naivuoliai galėjo tikėtis, jog Konstitucinis teismas užstos ilgametes Seimo ir Seimo narių nuodėmes.
Jeigu Seimas nepalaikys Konstitucinio teismo nuomonės, galutinai grius Konstitucijos nustatytos valdžių sąveikos taisyklės. Nepritardamas, netgi neleisdamas vykti Seimo narių teisinės neliečiamybės panaikinimo procedūroms, ignoruodamas Konstitucinio teismo nutarimus dėl eilės įstatymų (pirmiausiai socialinių) prieštaravimo Konstitucijai, Seimas jau yra priartėjęs prie grėsmingos savo veiklos teisėtumo ribos.
Tačiau Seimui pritarus vieno arba abiejų Seimo narių apkaltai, kils dar rimtesnės teisinės pasekmės. Tada Seimas privalės pradėti bent 40 apkaltų procedūrų sekantiems parlamentarams, lygiai taip pat pažeidusiems balsavimo principą arba be pateisinamos priežasties praleidusiems Seimo posėdžius. Sakysite, juokauju? Nieko panašaus. Teisingumas yra vienodas visiems. Tad, jeigu yra galimi kiti teisingumo pažeidimai, Seimas Konstitucinio teismo pagalba turės juos išsiaiškinti.
O jeigu Seimas pritars tik šioms apkaltoms ir manys, jog taip atpirks likusių Seimo narių praeities nuodėmes, turėsime niūriausią teisinį scenarijų. Jis panašės nebent į viduramžių raganavimo arba senovės civilizacijų aukojimo istorijas, kai dievams (o šiuo atveju – Tautai) nuraminti pakakdavo pavienių bendrų nuodėmių atpirkėjų.
Taigi viso Seimo padėtis apkaltos proceso tiesiojoje yra ypač sudėtinga. Bet kurioje žodžių „bausti negalima pasigailėti“ vietoje padėjus kablelį ir bet kaip įvykusio šio apkaltos proceso teisinės pasekmės Seimui bus pražūtingos.
Išeitis visada yra. Iki ketvirtadienio L.Karalius ir A.Sacharukas gali atsistatydinti. Tačiau ne „dėl savo kaltės“, kaip moko ir ragina ne mažiau prasikaltę senieji politiniai fariziejai, o dėl kur kas aukštesnių tikslų. Neleidus įvykti balsavimams, Seimui ir Tautai būtų parodyta didžiulė (nors šiandien ir sunkiai suvokiama) pilietiškumo pamoka.
Mantas Varaška
