Vyriausybės programoje požiūris į nekilnojamo turto (NT) ir statybų sektorius kol kas fragmentiškas ir nenuoseklus. Pamiršti keli sprendimai, kurie ne tik padidintų būsto įperkamumą, bet ir sukurtų civilizuotą nuomos rinką ar tinkamas renovacijos programas.
1. Vienas svarbiausių kairiųjų deklaruojamų tikslų – didinti būsto įperkamumą, ypač jaunoms šeimos. Galbūt nereikėtų tiek valstybės investicijų, jeigu ši vyriausybė pasiryžtų pagaliau priimti parengtą naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymą, apie kurį savo programoje beveik neužsimena. Toks žingsnis leistų sumažinti planavimo pelkę ir atpigintų dalį statybų procesų. Tuo pačiu būtų skatinami komerciniai ir pramonės objektai, taip reikalingi pritraukti užsienio investicijoms į Lietuvą.
2. Programoje atsargiai ir aptakiai kalbama ir apie vieningo ir visuotinio NT mokesčio įvedimą. Nors visuotinį mokestį palaiko Lietuvos ekonomistai, Europos Komisija, Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas. Tačiau Lietuva galėtų pirmu žingsniu sujungti du painius, keblius ir ne visuomet pagrįstus NT ir žemės mokesčius, tai būtų didelis žingsnis į priekį skaidrinant mokestinę aplinką.
3. 2014 m. prasidėjus naujam ES daugiamečiam biudžetui pinigų srautas į Lietuvą smarkiai nuseks, nes naujiems projektams įsibėgėti reikės laiko. Reta savivaldybė Lietuvoje neturi skolų, tačiau vyriausybės programoje beveik neužsimenama apie viešos ir privačios partnerystės skatinimą, kas būtų efektyviausias būdas imantis mokyklų, darželių ar ligoninių statybų. Privataus sektoriaus iniciatyvos teisė visuomenės objektų plėtra – Vakarų šalių patvirtinta ilgametė praktika.
4. Pamirštas vienas labai efektyvus taupymo šaltinis: suskaičiuoti valstybės valdomą nekilnojamą turtą ir įvertinti, kiek kainuoja jo išlaikymas. Ypač dabar, kai vienam valdininkui tenka apie 50 kv. m., o efektyvus pastatų užimtumas – tik apie 60 proc.
5. Apie renovaciją vyriausybės programoje kalbama fragmentiškai, žadant renovuoti ne tik daugiabučius, bet ir viešuosius pastatus, tačiau aiškios vizijos, kaip tai bus daroma, nėra. O ir iš paskirtųjų ministrų kalbų nelabai ryškėja, kaip turėtų atgyti seni, kiauri namai ir kuo socialdemokratų žinomas būdas žymiai geresnis už konservatorių. Mažieji miesteliai traukiasi ir dalis būstų jau kuris laikas negyvenami, o likusiems gyventojams trisdešimties metų garantija galbūt nelabai aktuali. Todėl renovacija, ypač provincijoje, galėtų būti ne kompleksinė, o tiesiog efektyvi. Pirmiausia atnaujinant stogą, duris ir langus, - tokios investicijos atsiperka per penkerius metus ir neužkrauna sunkio naštos mažas pajamas gaunantiems būsto šeimininkams.
6. Savivalda turi gauti realius įrankius savo žemei valdyti. Negalime tikėtis greitų ir efektyvių investicijų atėjimo, jeigu sujungti du sklypus ir leisti investuotojui statyti gamyklą užtrunka daugiau nei metus.
7. Lietuvoje reikia skatinti ir nuomojamo būsto fondo kūrimąsi. Esant neaiškiai ekonominei situacijai, nenorintys įsipareigoti arba neišgalintys nusipirkti naujo būsto, priversti nuolat kraustytis ir dalyvauti niekaip neapskaitomoje nuomos rinkoje. Atsiradus savivaldybių nuomojamam-municipaliniam būstui, atsirastų ir legali ilgalaikė, civilizuota nuomos rinka, padidėtų įplaukos į biudžetą.
8. Valstybės tarnautojai turi būti realiai ir asmeniškai atsakingi už savo sprendimus ar neveikimą. Visiems verslininkams žinoma paslaptis, kad dažnas pareigūnas dėl baimės padaryti per daug tiesiog įgunda į visus verslininkų prašymus atsakinėti neigiamai. Dėl tokios baimės verslas gaišta teismuose, bandydami atstatyti tiesą. Ir tokio nuostolio niekas nepadengia, todėl būtina diegti ir pareigūnų asmeninės atsakomybės sistemą.
